Ilgesio Himnas

Senoji Giesmė

Iš pasaulio tolių Alksnio kalvos atrodė it Dieviškieji vartai laimės link. Slenkančios saulės spinduliai kliuvo už jų bukų viršūnių. Rudeniop, kai naktis imdavo ilgėti ir priminti savo gaivią ramybę, ilgasparniai pranykdavo šviesoje, kuri niekad nebaigdavo juostis į toliausius laukus ir girias.

Ištysę elfų šešėliai judėjo aukštų, auksinių rugių laukais, švelniai glostomi vėsaus vakarinio vėjo. Cedriko akys linko į rūmų pusę, kur buvo susirinkę juose likusieji pratiečiai. Prisidengusios akis delnais nuo saulės, moterys bandė įžiūrėti jų grįžtančius vyrus, brolius ir tėvus. Buvo matyti nektrumo šypsena, lėtai užpildanti jų veidus. Mažieji strikinėjo it pasiutę.

Kaip bebūtų buvę keista, jų nepasiekė siaubingos, liūdesio ir ilgesio pilnos naujienos apie mūšį, kurio buvo nevalia pralaimėti. Lyg kažkuom prasikaltę, nuleidę galvas, vis stipriau tempė žirgų kamanas, kad šie kuo lėčiau žygiuotų. O iš tiesų, kariai tenorėjo ristūnus sustabdyti amžiams. Neleisti jų stiprioms kojoms pasiekti rūmų ir prie jų viltingai laukiančiųjų. Elfai tesvajojo palikti šį neperžiangiamą tarpą, užsidengti tylos bedugne.

Be paliavos tystantys šešėliai ryškiai parodė savo praretėjusias gretas. Žvitrios Cedriko akys matė sparčiai digstančias šypsenas nuo pratiečių veidų, žvelgė tiesiai jiems į liūdesio aptrauktas akis. Jie suprato, suprato kas įvyko. Nutiko ko jie labiausiai baiminosi. Kaikurių morerų keliai staigiai sulinko ir jos smigo žemėn, likdamos klūpėti akimis, pilnomis ašarų. Vidurio lauke, menkos, suakmenėjusios vaikų figūrėlės teliko stovėti ir laukti, tų, kurie nebegrįš.

Vis gi, iš raitelų būrio išjojo keli, mūšio ir kelionės nuvarginti kariai. Užsikėlę iš laimės krykštaujančias figūrėles, be sustojimo ragino žirgus pirmyn, išprotėjusiai siekdami pasiekti jų laukiančiuosius. Šie paprasti, tačiau širdį jaudinantys vaizdai sugebėjo įžiebti mažytes vilties kibirkštėles pratiečių sielose.

Pažvelgęs dešnėn, Cedrikas išvydo mielą Koronos šypseną. Atrodė, kad būtų praėję šimtmečiai nuo paskutinės jos regėto šypsnio. Praėjus vos savaitei po mūšio viskas slinko taip lėtai. Ir net kažkada jau taip pažįstami jausmai, dabar atrodė visiškai nublukę. Perkopdamas savigraužos, širdgėlos ir sielvarto jaumus, elfas vėl ėmė jausti. Jausti, tai, kas visą pastarąjį laiką buvo paslėpta nuo pasaulio, net nuo jo pačio.

Gal ir nedaugelis karių grįžo pas savo šeimas ; motinas, tėvus, seseris, brolius, sūnus ir dukras, tačiau jų menkutė laimė, prarastųjų atžvilgiu prilygo nušvitimui. Laimė vartų atsivėrimui, net lietingą dieną - debesų prasisklaidymui.

Tik pasiekę rūmus, pervagę pratiečiai šokę nuo žirgų ėmė rinktis jiems liūdesį nešančius daiktus. Niekieno akiai neužmatant Redukantas ir jo obuolmūšis pranyko.

➳➳➳

Aukšti, vainikais apipinti fakelai iškilo į bekraštį dangaus skliautą. Šaltame, lėtai mėlstantančiame danguje išryškėjo pavienės žvaigždės ir jų didysis globėjas - Mėnulis. Ilgos elfų rankos kilo viršun, lėtai bangavo į šonus tarytum vėjo papūsti laukų šiaudeliai. Ryškių liepsnų liežuviai siekė aukštumų, tačiau vos pakilę jie pranykdavo.

- Daugelis nesusirinko ,- Pasigirdo moteriškas balsas ,- Jie, matyt, nenori to pergyventi ir prisiminti.

- Jie kaip balti žirgai išnyko realybėje, o mes tarsi pilki debesys laikome dangų, tveriame šią skausmingą egzistenciją.

- Jūsų tiesa, Cedrikai ,- Tarpdury tebestoviejusi moteris šnekėjo toliau ,- Liūdesys yra sunkiausia našta.

Elfas atitraukė akis nuo tolyje stūkstančių fakelų, skirtų atminti didvyrius. Jo akių kampučiuose vis dar žibėjo liepsnų atspindžiai. Net nepažvelgęs į Koroną, pratietis nuleido galvą žemyn.

- Bet ,galbūt, viskas nėra taip blogai ,- Jo balsas kilo ,- Po kiekvienos atšiaurios žiemos speigų gamta vėl prisikelia ir sužaliuoja visu grožiu. Galbūt tie, kurie ten neatėjo... galbūt jie daro naują žingsnį. Mūsų tautiečiai pavargo nuo gedulo giesmių apnkusių juos. Jie bando tai pamiršt, judėt pirmyn, nes gyvenimas tuom nesibaigia.

Koronai sulaukus tokio netikėto, judėti priekin skatinančio atsakymo, jos veidę apniko susimąstymas

- Kodėl mes nuolat mąstome apie tuos, kurie išėjo ,- Cedrikas giliai atsiduso ,- Pažvelkime į tuos, į visus išlikusius, kvėpuojančius, toliau kvėpuojančius.

Iš tiesų tai buvo teisingi žodžiai. Tačiau dabar tebuvo laiko klausimas kada elfai sugebės nuskandinti sielvartą giliai savyje, užrakinti jį po devyniais užraktais ir laikyti iki dienų pabaigos. Neatsakiusi nieko, elfė paliko kambarį, dingdama šešėliuose.

Nuo beribiuose laukuose tūnojusių elfų vis skambėjo tas pats himnas :

"Trys aukštai skriejantys paukščiai,

Pririšti prie Dangaus,

Siekiantys šviesos,

Traukiasi nuo tamsos.

Gimę laimingų ginklų žemėje,

paskirtų blogam naudojimui.

Ir dabar laikai jau krito,

Pasakos ir giesmės apie karius jau pamirštos,

Ir narsieji patapo žeme, kuria šiandien žengiam.

Sielvartas patapo stipriausiu jausmu,

Be jo mes jaučiamės tušti,

Ir laikui tebėgant,

Jis patampa tave lydinčiu draugu.

Tampame artimi.

Kas buvo jausta, negali būti pamiršta.

Agonijos skausmas nepakeliamas,

tai sunkiausia našta."

Tai buvo senas ilgesio himnas, sukurtas dar iš Helijo žengusių elfų. Tarytum giesmė. Kadaise Redukantas grojo šią melodiją savo nuostabiąja lutnia, bet niekad nedainavo. Iki šiol ji atrodė nekalta, laimingą praeitį primenanti melodija. Iki ją išgirsdamas Cedrikas nesuprato jos pavadinimo, tačiau dabar aišku.