Ilgesio Himnas

Vilties Kibirkštėlės

 Malonią rytinę ramybę pertraukė staigus beldimas į duris. Po akimirkos jos plačiai prasivėrė, į kambarį žengė aukštas elfas, ilgais tamsiais plaukais. Cedrikas pasitiko jį žvilgsniu iš balkono, kuriame jis praleisdavo didžiąją laiko dalį. Elfas žingsniavo link jo lėtai, tarsi šiek tiek būtų neužtikrintas tuom ką daro. Vos tamsiaplaukei figūrai pakėlus savo akis, kambarį iškart persmelkė nežinomybė.

- Cedrikai, išvykstame po valandos ,- silpnu balsu tarė Redukantas ,- Ruoškis.

 Net nelaukdamas jo atsakymo, Redukantas patraukė link durų. Elfas lėtai nuleido savo auksinę galvą. Cedrikas lėtai pakėlė savo kalaviją nuo lovos ir šaltai uždarė duris. Žingsnis po žingsnio jį kamavo vis didesnė našta. Jo širdis taip geidė dar kartą pamatyti Koroną... bent atsisveikint su ja.

 Slinkimas tuščiais, besieliais koridoriais tapo tikra kančia. Vaikinas net nepastebėjo kaip jo kojos atnešė čia - prie saulėlydžio saulės. Cedrikas viltingai pravėrė duris, skaudančia širdimi tikėdamasis, kad ją pamatys dar bent kartelį. Jos viduje plušo būrelis elfų. Taip tenebrusių. Elfo akys lakstė ieškodamos Koronos. 

- Turbūt ji išjojo miškan ,- Pagalvojo jis.

 Sielvartingai nuleidęs galvą, Cedrikas paliko menę. Už lauko durų buvo girdėti šūksniai, žirgų kanopų kaukšėjimas ir smarkaus vėjo ūžimas. Ir štai pagaliau jis pasiekė savo tautiečių būrį. Jo liūdnos akys žvelgė pirmyn. Redukantas bebuvo pradedantis palikti rūmus, tačiau Cedrikas timptelėjo žirgo vadeles. Jo veide suspindo ta kaip visad nuostabi šypsena. Minioje stovėjo Korona, vis žvelgdama į jį tomis miško žalumo akimis.

 Pasirodo ji laukė Cedriko, visą šį laiką stovėjo šioje minioje. Stovėjo, tik tam, kad atsisveikintų beveik su nepažįstamu elfu. Kupinas džiaugsmo vaikinas nušoko nuo žirgo, palikdamas savuosius už nugaros. Nenuleisdamas savo žėrinčių akių nuo Koronos, Cedrikas skynėsi kelią tarp minios.

- Atleisk man ,- Su tais žodžiais šypsena išgaravo.

- Už ką ? ,- Korona šyptelėjo ,- Už ką aš turiu jums atleisti ?

- Aš palieku šią vietą, grįžtu namo ,- Jis pažvelgė žėmyn ,- Nežinau ar greit susitiksime, tačiau aš tau turiu kai ką ,- Pakėlęs ranką jis parodė pusmėnulį, kuris buvo apverstas žemyn ,- Tai mėnulio ženklas, jis visada mane lydėjo kelyje. Padėdavo ,- Cedrikas šiltu žvilgsniu nužvelgė Koroną ,- Kaidaise jis priklausė mano motinai, bet dabar aš jį palieku tau.

 Korona paėmė pusmėnulį savo menkomis, sniego baltumo rankomis. Jos girios žalumo akyse pasirodė ašaros. Jas lėtai užmerkus, elfė apglėbė princą, švelniai priglausdama savo kaštoninę galvą prie Cedriko krūtinės. Šis - atrėmė savo smakrą į Koronos kaktą. Jie nepastebėjo kaip vis stipriau šalti lietaus lašai krito žemyn, slinko jų veidais ir plaukais.

- Cedrikai, turime joti ,- Pasigirdo balsas iš nugaros ,- Greičiau lipk ant žirgo !

 Vaikinas dar stipriau apglėbė Koroną, nuoširdžiai palinkėdmas sėkmės, jis ėmė trauktis. Cedriko pečių nesiekiančios auksinės garbanos buvo visiškai permirkusios. Jomis lėtai tekėjo tyras lietaus vanduo.

 Pratiečiai skubiai pajudėjo pirmyn, palikdami šią nuošalią vietą sau už nugarų, tikėdamėsi čia nebegrįšti tokiomis aplinkybėmis. Vaikinas  dairėsi atgal, vis labiau toldamas nuo tamsios būtybės, kuri jį lydėjo savo akimis.

 Eiklieji ristūnai nunešė pratiečius žemyn plačiosiomis kalnų perėjomis, perbrido tyrąją Višėšą ir galiausiai pranyko Safyro girios tankumyne. Nuo pat ankstyvo ryto pylė kaip iš kibiro, tačiau niekam beveik nerūpėjo. Mįslingai susimąsčiusi Redukanto galva slėpėsi už sav tamsių plaukų, anaiptol Cedrikas suprato, kad kažkas negerai. Skatianamas smalsumo ir gailesčio tėvui, elfas pasiryžo su juo pakalbėti.

- Tėve, atleiskit, kad vakar nebuvau trayboj ,- Jis nuleido toną ,- Privalėjau ten būti, tačiau nebuvau.

- Cedrikai... ,- Redukantas giliai atsiduso ,- Tavo buvimes ten nebūtų nieko išsprendęs. Nemanau, kad ir šis priimtas mūsų sprendimas ką nors išvis pakeis, jei tik ne į blogą.

- Ką turite omeny?

- Siliariumas - jis nori vykti į Umbro užšąlusias pelkes, atsiimti savo tėvo palaikų. Bet jeigu tiek 'padarai' nužudė Magnį Alį be jokios priežasties, ar tas pats neatsitiks jo sūnui? ,- Redukantas lėtai pakėlė akis į tamsias medžių šakas ,- Manau tu supranti kuom tai gresia? Sielvarte paskendusi būtybė gali bandyti siekti jo paviršiaus arba temptis save žemyn su nepakeliama keršto našta.

 Supratę ką valdovas turėjo omeny, pratiečių veidai dar labiau aptemo. Šįkart Cedrikui jau nebeatrodė, kad laikas gali išgydyti šias paliktas, gilas žaisdas. O gal tai tik todėl, kad žuvo stipriausiasis? Gal elfai neatsilaikys prieš tuos šaltakraujus 'padarus'? Galbūt valdovams verta užsidėti erškėčių karūnas ir palikti šias žemes? Laisvuosius laukus? Giliuosius miškus? Ir srauniąsias upes? Gal ir šiam pasauliui gresia amžina tuštuma arba purvo imperijų iškilimas?

 Tačiau nieks nežino kaip bus jei angelai imsis veiksmų, bet ir nežino kas bus jei sėdėsime rankas sudėję, laukdami dar vieno panašaus įvykio. Ar gyvenimas baimėje pateisina lūkesčius? Kas jei elfais daugiau nebepajus tyro laisvės oro, banguojančių pievų liūliavimo ir sąmoningo pasiklydimo miške, mėgaujantis ramybe? Negi krauju aplaistytose žemese ateities kartų angelai, elfai, moterys, vyrai ir... vaikai sugebės visa tai užmiršti?

 Toki skaudūs klausimai ir apmąstymai kaip šie kelias dienas kankino Cedriką iki jo gimtųjų pievų. Net stiprus, jo taip pamiltas pliaupiantis lietus nebegalėjo šių nuoskaudų nuplauti. Elfas pakėlė savo mėlynąsias akis, žvelgdamas į plaukiančius debesis ir vis prošvaistėse pasirodančią auksinę Saulę. Ilgi, it paukščių sparnų siluetai praskriejo Redukanto žemes. Šio reginio nepraleido ir valdovo akys. Sustabdęs žirgą pašėlusiai banguojančiuose laukuose jis stebėjo tolstančius siluetus. Lyg, ir linkėdamas sėkmės.

 Ilgai nestoviniavę, jie paragino žirgus pirmyn, tačiau elfų širdis slėgė dar didesmis jaudulys, gal net..nerimas. Žemai nuleidę galvas, gyvūliai lėtai slinko link jau nebetoli buvusių rūmų. Prieš jiems išvykstant čia laukai dainuodavo, viskas buvo nutvieksta auksu, tačiau grįžus į gimtinę, viskas atrodė kur kas kitaip. Žemės paskendusios pilkumos užmaršty, negailestingai vėjo taršomos pievos. Iš baimės ir išgąščio išsilakstė laisvosios žirgų kaimenės. Pasaulis pasikeitė. Visi tai jautė, netgi ir mažiausieji šio pasaulio padarėliai.

 Bet mąstymas apie blogiausią ir sielvartavimas tikrai nebūtų padėjęs, tik pražudęs Tačiau ir ta pati nežinomybė, ji... galiausiai naikino tave iš vidaus, gesindama net mažiausią vilties liepsnelę. Toks jausmas, kad ją vis turime kurstyti, tam, kad matytume bent silpniausią šviesą tunelo gale.