Ilgesio Himnas

Dangaus Laimė

 Šilti ryto Saulės spinduliai užgožė pilkąsias menės sienas. Ten - savo raižytame soste, savo sunkią galvą parėmęs kumsčiu, valdovas Redukantas žvelgė atvykėlių pusėn. Nei vienos pusės nepuošė šypsena. Stambūs padarai slinko auksine mene. Galingi sparnai slapstėsi už jų tiesių it stygos nugarų. Taip, žinoma, tai buvo angelai su savo vedliu - Siliariumu.

 Tik sustojus, juodaplaukis dėptelėjo žvilgsnį į susimąsčiusiai tupintį pratietį. Angelo akyse nebuvo matyti jokio džiaugsmo, juose nesimatė nieko tik sumišimas. Redukantas pakilo iš sosto visu ūgiu, laukdamas kol šis prabils.

- Mus pasiekė siaubingos žinios ,- Kalbėjo Siliariumas ,- Naujienos apie tenebrusius ir Aukštųjų Pušų Giraitę bei Magnusą Veliumą. Mums ... ,- Jo lūžinėjantis balsas vos buvo girdėti ,- Mums labai gaila ir palaikome jus su didžiausia užuojauta. Prisiekiu savo tėvu, Magniu Aliu angelai jus palaikys...

Staiga Redukanto akyse įsižiebė pykčio kirbirkštėlės. Jo veidas susiraukė, o kūnas įsitempė.

- Siliariumai, nedrįsk prisiekinėti savo didžio tėvo vardu ! ,- Redukanto balsas nuaidėjo mene ,-  Tavo tėvas be dvejonių būtų atvykęs ! Mums reikėjo palaikymo tuomet, kai viskas prasidėjo. Mūšyje prie tenebrusių giraitės turėjome laikytis išvien. Bet tądien... ,- Valdovas atsiduso ,- Tądien nei vienų iš jūsų nebuvo, tik tas kritęs žvalgas ! Gal, jei jūs būtumėt atvykę, šiandien jis dar būtų buvęs gyvas. Žygį atlikęs, nebūtų sudegęs su likusiaisiais, niekuom neprasikaltusiais tautiečiais - moterimis ir vaikais.

 Angelų valdovas ruošėsi tarti žodį, bet pasibjaurėjimo pilnas Redukanto žvilgsnis viską užgožė.

- Ten, tame nelemtame mūšio lauke vos nekrito mano vienatinis sūnus ! Vienintelis jo motinos atminimas ,- Pratietis nuleido su įniršusį, gyvulišką žvilgsnį žemen ,- O kur jūs buvot tuo metu? Didvyriškai guodėt vandenų karaliaus dukrą?... Mums tereikėjo jūsų karių. Magnusui Veliumui jų reikėjo...

- Redukantai, mes kovojome su besieliais, praradome daug karių...

Pratietis grįžo prie savojo sosto, išdidžiai prie jo stovėdamas.

- Keturios elfų tautos irgi neteko karių, valdovų ir vilties. Taipogi kariavom, laukėm ir tikėjom, bet didingieji ilgasparniai nepasirodė... ,- Redukantas krito sostan ,- Jūsų tauta yra visad čia laukiama, tačiau kaip pavieniai atvykėliai, kurie nepelnė pasitikėjimo.

 Tamsusis angelas nuleidęs galvą apsigręžė, lėtai su savo tauta pasitraukdamas iš Redukanto valdų. Pakilę, jie nuskriejo tolyn, į Safyro mišką, netrukus dingdami už horizonto.

Tuo metu, likusieji tenebrusiai buvo gan nutolę nuo rūmų. Išjoję į atvirus laukus šie ieškojo betkokio plauko žolelių. Elfų žvilgsniai nukrypo dangaus pusėn, lydimi praskriejnčių padarų. Toks greitas angelų išvykimas nieko gero negalėjo reikšti. Ant vilko pirmoji sėdo Korona, ragindama jį kuo greičiau pasiekti rūmus.

➳➳➳

Neilgas koridorius vedė link nuostabių medžio durų. Tai buvo nedidelė patalpa, pilnut pilnutėlė elfų išminties raštų ir knygų. Cedrikui vos pravėrus duris, jam į veidą plūstelėjo gaivus girios vėjas. Ten, tarp galybės knygų, ant menkučių kopėtėlių pasilipėjus elfė siekė tamsios knygos, kietu viršeliu. Merginos plaukai buvo surišti į paprasčiausią kuodą, o raudonplaukės grakštų kūną dengė balta kaip debesys šilko suknia.

 Korona ko gero negirdėjo į biblioteką atėjusio prariečio. Tarsi norėdamas ko nors pasiteirauti, Cedrikas lėtai slinko tarp lentynose sukrautų pergamentų. Lyg šešėlis elfas jai sustojo už nugaro.

-  Ar kuom nors galiu padėti ? ,- Tyliai sukambo Cedriko balsas.

 Tik išgirdus elfo kuždesį, krūptelėjusi tenebrusė išmetė knygą, kurią buvo pasiekusi. Jos miško žalumo akys nužvelgė Cedriką, siekantį senosios knygos.

- Atleiskit, nemačiau jūsų ,- Korona šyptelėjo.

- Galiu sužinoti, ko ieškojai? ,- Tebevartydamas tą seną knygą Cedrikas prabilo dar kartelį.

- Teieškau knygų apie Heliją.

- Heliją ? ,- Cedrikas pakėlė antakį ,- Kodėl būtent jį?

 Giliai įkvėpusi, Korona pažvelgė per stiklinį kupolą, uždengtą dangumi ir kritusiais medžių lapeliais.

- Aš noriu susisiekt su savo tauta ,- Ji atsiduso ,- Žinau, valdove Cedrikai, prabėjo nemažai laiko. Jūsų tauta paliko laukų rūmus ir persikėlė čionai - Sakyro girion. Bet visvien, ilgiuosi savo tautiečių.

 Suprasdamas Koronas norą, Cedrikas šyptelėjo. Užvertęs knygą kietu viršelių, ištiesė ją elfei. Netikėtai jų rankos susilietė, o žvilgsniai pagavo vienas kitą. Atrodė amžinybė jiedu taip stūksojo čionai, kol neatitraukdamas nuo jos akių, pratietis nenustojo prie jos artėti.

 Pratiečio rankos apsivyjo menką Koronos juosmenį. Cedrikas atrėmė savąją galvą tenebrusiai į kaktą. Laikydamas ją savo glėby, elfas jautė kiekvieną menkiausią Koronos judesį, stipriai besidaužančią širdį ir gilius įkvėpimus. Nepaisant, kad jos oda buvo balta it sniegas, ją liesdamas elfas jautė švelnumą ir šilumą.

Lėtai leisdamas galvą žemyn, Cedrikas juto švelnias, moteriškas veido linijas, o labiausiai - sutrikusių akių žvilgsnį. Pasiekęs merginos lūpas pratietis sustojo. Su ta akimirka elfės kūnas atsipalaidavo. Jai užmerkus jaunatve spinduliuojančias akis, knygą krito žemėn, o rankos ėmė siekti Cedriko veido.

 Kad ir kiek laiko prabėgo, ar kiek įvykių jie iškentė, matė ir jautė - tai tik skaudi praeitis. Atlaikę laiko negandas, elfai neprarado vienas kito nei jausmų vienas kitam. Jausmai, kuriuos Cedrikas patyrė sutikęs Koroną tik augo, kaip ir jo besąlygiškas prisirišimas prie kitatautės. Kuo ilgiau jis su elfe praleisdavo laiko, tuo labiau Cedrikas suprato šiuos jausmus. 

Tėvas retai jam pasakodavo apie jausmus motinai, o dar rečiau apie jų užgimimą. Jis nežinojo, kad jie pasirodo kaip pavasarį išdygęs mažytis augalėlis, o metams begant patampa stipriu medžiu. Kaip ir tas medis, padaras saugo savo atsiminimus ir nuoskaudas lygiai taip pat kaip medis viską į save sugeria ir pakeičia seną žievę. Atėjus metui jis pražysta visu gražumu, teikdamas laimę visiems...