Ilgesio Himnas

Girios Sergėtojas

Siaubinga naktis artėjo link pabaigos. Nors ir aušo, pasaulis vis dar skendėjo išgąstyje ir tamsoje. Visą naktį po ryškiu Mėnuliu šaižėjo kalavijų ašmenys, girdėjosi krentančių karių kūnai, maldos riksmai. Jie krito žemėn taip, lyg grįštų namo. Tai  buvo žemė, kuri juos maitingo, girdė, po, kurią kadaise buvę vaikais jie lakstė, nesitikėdami, kad tokia kaip ši diena išaus. Jų bejausmiai veidei atrodė susitaikė, kad jie virs žole, kuria vaikščios ir kiti. Žole, kuri ir toliau nuostabiai žaliuos ir džiugins akis.

 Duslus smalkių kvapas apėmė pievą, lyg saulė rūke nušvito liepsnos liežuviai. Cedrikas vis dar tebeklaidžiojo rūke. Lyg strėle pašautas elnias lėkdamas nuo mežiotojų, iš paskutiniųjų jėgų iškodmas saugios užuovėjuos. Ne kartą šiąnakt jam teko kelti kalavijo ašmenis dangun, tik tam, kad pats saugiai parsigautų į girią. Jo jėgos buvo išsekusios, šviežios, skausmingos žaizdos ir kalavijas jam tapo nepakeliama našta. Už jo pasaulis buvo tamsus, prieš elfą - pasaulis skendėjo pragaro liepsnose.

Sunkiais žingsniais jis parsigavo link pėstininkų būrio, tarp kurių buvo įsimaišę keletas pratiečių karių, netekusių savųjų ristūnų. Šie tik išvydę savo valdovo sūnų, lėtai slenkatį link jų nedidelio būrelio, keli kariai atsiskyrė siekdami padėti savo valdovui.

- Prince Cedrikai, jūsų tėvas išsiuntė geriausiuis raitelius jūsų ieškoti ,- Nustebusiu, tačiau džiugiu veidu kalbėjo karys ,- Manėme, kad jūs žuvote.

- Kas čia vyksta? ,- Cedriko akys kilo link liepsnų židinio ,- Ar mano tėvas sveikas? ,- Jo išvargęs balsas užklausė ,- O tenebrusiai? Lankininkai?

- Mes atsitraukiame, tie padarai padegė girią ,- Skubiai nykstančio būrio pėstininkas atsakė į elfo klausimą.

- Mes, tiesą sakant nežinome apie tenebrusius ar kitas tautas... ,- Atsiduso raitelis ,- Tik tiek, kad jūsų tėvas yra saugus. Mes esame vienas iš paskutiniųjų būrių, kurie liko mūšio lauke.

" Mes esame vienas iš paskutiniųjų burių"? Negi tai reiškia, kad elfai prarado tiek daug dėl nieko? Kas bus toliau? Tenebrusiai neteko savo krašto, liko tik anglėti, apsvilę medžiai. Negi tos būtybės sieks toliau naikinti? Ir kur, po galais, buvo aukščiausioji tauta? Kur Siliariumas su savo kariais? Užvirę pragarą, jie turėjo jį ir užgesinti.

Greit judėdami laukais, pasigirdo pėstininkų atsitraukimo signalas. Toleliau nuo prarastos girios rūkas buvo retesnis, buvo kur kas lengviau viską matyti. Preky išniro keli raitelių siluetai. Tai buvo pratiečių kariai, tarp jų ir Redukantas. Valdovo veidas buvo išblyškęs iš išgąsčio, bet palaimintas savo sūnaus atsiradimu.

- Greičiau ! ,- Redukantas sušuko ,- Kelkite jį ant žirgo!

Sulig paskutiniaisiais valdovo žodžiais, nuo girios pusės pūstelėjo stiprus vėjas, išsklaidydamas rūką. Visi tars suakmenėjo. Ant pušų kabojusios ugnies liepsnos, ruškaus kraujo raudonio, pasidarė ledo šaltumo liepsnomis, kurios tučtuojau užgęso ir lyg  tirpstantis besibaigiančios žiemos sniegas, krito žemyn.

Keista, didžiulė būtybė šmėžavo tarp mėnulio apšviestų smilkstančių medžių kamienų. Ji išlindo pievom. Mėnesienoj pasirodė jos veidas, uždengtas milžiniško elnio raguota kaukuole. Ilgos, plačios kaip šakos plaštakos mosavo ore, o kūnas buvo apaugęs samanomis. Umbro padarai, kurie supleškino šią girią, prieš jos saugotoją atrodė ir mažos skruzdėlės. Jie nepuolė raguoto padaro, net nedrįso žengti pirmyn. Saugotojui padarius keletą rankų mostų, siaubingieji padarai apsipynė stipriomis šaknimis. Padarai priešinosi, bandė išsivaduoti. Būtybė iškėlus prekin savo plačią it šaką plaštaką, juos pavertė akmenimis. Tačiau tarp suakmenėjusių pabaisų buvo raitelis, bet nei šaknys, nei kas kitas neprivertė jo suakmenėti. Žvelgdamas į aukštą girios sergėtoją, jis apgrežė žirgą ir nurūko pieva.

 Elfai, kurie tai matė, buvo nustebė. Visų jų kūnai desperatiškai drebėjo. Juos kaustė gili nežinomybė. Cedrikas pažvelgė į bejausmį, kažką slepiantį tėvo veidą.

- Kas tai ? ,- Sunkiai iškvėpdamas pratarė vaikinas, jo jėgos buvo išsękusios, kojos nebeatlaikė nuovargio ir skausmo naštos.

- Jis pervargęs, greičiau kelkit ant žirgo ! ,- Užriko Redukantas ,- Turim pasiekti stovyklą iki aušros.

 Tai buvo viskas ką tądien Cedrikas girdėjo ir matė. Netekęs daug kraujo, jo išsękęs kūnas pasidavė. Elfo atminty ar net gal sapnuose spinduliavo nuosstabi praeitis ; Safyro miško didingumas, pievos, kuriose jis užaugo. Tas nuostabus pirmas kartas ant galingo ristūno sprando, lengvas kardo ašmenų skridimas oru. Ir galiausiai - šiltas girios tankumos žvilgsnis. Akys, kurios jį nuolat džiugindavo. Raudonplaukė tamsiu apsiaustu keliaujanti pirmyn.

 Elfas pabudo nuo gaivaus vėjo gūsio į veidą. Pramerkęs akis, jis staiga užsidengė akis nuo ryškios švieos. Tą akimirką, Cedrikui vos pajudėjus, jo kūnu perėjo nepakeliamas skausmas. Redukantas padėjo plunksną šalin, išgirdęs, jog vaikinas prabudo. Mąslus elfo žvilgsnis apskriejo palapinę.

- Daug žuvusių ?

- Cedrikai, ilsėkis, pakalbėsim kai atsigausi ,- Redukantas romiai įsakė.

- Ar daug žuvusių ? ,- Cedrikas dar kartą užklausė aukštesniu balsu.

 Neturėdamas kito pasirinkimo kaip tik atsakyti, Redukantas nuleido žvilgsnį it stipriai įkvėpė :

- Netekome ne tik daug puikių karių, bet ir keletos valdovų.

- Ar tarp jų yra kritusių tenebrusių lankininkų? ,- Sunerimusiu, virpančiu balsu ištarė elfas.

- Taip ,- stabtelėjo valdovas ,- Daugelis jų sudegė girioje. Įsprausti į kampą, lankininkai leidosi miškan įspėti tautiečius... tačiau nei jie nei kiti nesugrįžo iš svilėsiais pavirtusio medelyno.

 Cedriko širdį užplūdo sielvartas. Jo žvilgsnis suakmenėjo. Elfas norėjo rėkti, išslaisvinti tik ką atsiradusią netekties naštą. Vaikinas norėjo tuojau pat atsikelti ir joti į Umbrą. Keršyti. Atimti iš jų, ką jie atėmė iš jo. Dabar jis suprato ką Siliariumas jautė kai jo tėvas, Magnis Alis žuvo. Jie atėmė didžiąją dalį laimės ir Siliariumo kaip tą pačią dalį iš Cedriko. Protas kuždėjo, kad skausmo suteikimas kitam, savo paties sielvarto nenumalšins. Bet širdis reikalavo, kad žudikai pajustų tą patį nepanešama jausmą.

 Ką tik , vos prieš dieną jiedu sėdėjo girios pušų šešėly. Dangus buvo nuostabiai skaidrus, o saulė teikė maloningą šilumą. Paukščių giesmės užpildė tuštumą, o mežiai pakerėjo ramybe. Tą akimirką, nors ir kaustomą šokio tokio nerimo, atrodė, kad buvo laimingas ar bent atrodė. Gal tą dien ir reikėjo sprukti. Slėptis nuo atslenkančio sielvarto. Apsimesti, kad nieko neįvyko, toliau grožėtis gamtos grožiu ir unikalumu.

Bet ar amžinas bėgimas ir apsimetimas užpildys laimės taurę? Gal tai bus tik vos keli lašeliai jos dugne? O juos išgėrus, visgi norėsis dar, tačiau nebebus. Ar didvyriška palikti visus mirčiai, o pačiam "džiaugtis" dar kažkiek laiko besitęsenčiu gyvavymu? Negi tau tavo žemė nebrangi? O jei ir ne, ar bent nevertėtų ginti svetimos, kuri kažkam svarbi.

Ar ateity nenori matyti mažųjų elfų, basomis kojytėmis lakstančių po tas pievas? Skinančius gėles ir pinančius vainikus? Ateities elfių šlovinančių girių grožį? Ir laukiniais ristūnais skriejančių raitelių? Taikių padarų ieškančių prieglobščio ir išvargusių medžiotojų...?