Ilgesio Himnas

Šviesi Atmintis

Šalti, tarsi užburti saulės spinduliai mirguliavo tarp palapinės, vėjo plaikstomų užuolaidų. Lauke buvo girdėti gyvų padarų judėjimas, sunkūs, pavargę žingsniai, retkarčiais ilgesingi dūsavimai, kalavijų su kuriais buvo pralietas priešo kraujas čiūžimas. Tačiau šią akimirką buvo girdėti tik toki garsai, jie savanaudiškai užgožė vis dar palaimintas paukščių giesmes ir vėjo gūsių žaismą.

- Ši naktis mums visiems buvo neįtikimai sunki ,- Toliau kalbėjo Redukantas ,- Žuvo vandenų tautos valdovas - Magnusas Veliumas, Albusų veldlo, Hilidiro žmona, ir jo sūnų motina... ,- Pratiečio akys pažvelgė į ramiai gulintį sūnų ,- Cedrikai, jei kuo galėčiau padėti, tark žodį...

- Ne, tėve, jau padėjot ,- Elfas giliai įkvėpė ,- Dabar noriu pabūti vienas ,- Cedriko stiklinės akys nužvelgė tėvą ,- Prašau.

 Neprieštaraudamas Redukantas pranyko tarp patapinės užuolaidų. Jis vis dar negalėjo patikėti, kad dauguma tenebrusių lankininkų, įskaitant Koroną žuvo... Tai buvo nepakeliama našta čia gulėti vien su savo sielvartu užgoštomis mintimis. Per didelius skausmus Cedrikas prisivertė pakilti iš kančios patalo, kuriame jis gulėjo. Tik dabar elfas pastebėjo kaip kruopščiai jo žaizdos buvo subintuotos. Cedriko kūnas nuo kaklo iki liemens buvo padengtas įvairiomis žaizdomis, disnėmis ir žymiai mažesniais įbrėžimais, tačiau šie atrodė jau šiek tiek geriau nei jis tikėjos.

 Beslenkant link išėjimo jį apakin ryškūs saulės spinduliai. Prisidengdamas sveika ranka akis, elfas lėtai ėmė kelti laukų vėjo kedenamas palapinės užuolaidas. Vos po akirmirkos jo akys išvydo palapinių gausybę, tarp kurių slankiojo iš pažiūros sveiki, tik išvargę elfai. Jų žvilgsniai smigo į leisgyvio Cedriko judėjimą. Šie siūlėsi jam padėti, bent padėti savo valdovui pasiekti žolininkus, tačiau jis neperkalbamai atsisakė.

Artimiausioje palapinėje, kurią pratietis sugebėjo pasiekti, buvo pilna jo merdinčių tautiečių. Tarp jų, Cedriko nuostabai, lyg skruzdėlės šmirinėjo tenebrusių kariai. Vedamas smalsumo pirmyn, link didžiausios palapinės, iš kurios kas keletą akimirkų buvo išnešami jo nebegyvi tautiečiai, Cedrikas spartino žingsnį. Jo širdis daužėsi it pašėlus. Elfas sustojo ties palapinės įėjimu, jo akys lakstė ieškodamos jos. Taip, ten kaip ir visur buvo pilna karių, bet tuo pačiu ir pačių tenebrusių, kurie tvarstė žaizdas, stabdė kraujavimą ar tiesiog prižiūrėjo sužeistuosius.

- Valdove Cedrikai ,- Pasigirdo jam taip pažįstamas ir malonus balsas.

 Lyg nuversdamas akmenį nuo širdies, vaikinas ramiai atsiduso. Jo begalinės mėlynes akys nukrypo ton pusėn, iš kur atsklido balsas. Ir, žinoma, ten stovėjo Korona, šiek tiek nerimaujančiu žvilgsniu.

- Jūs gyvi ,- Cedriko veide sužibo plati šypsena ,- Maniau, kad... žuvot.

- Cedrikai, jums būtina ilsėtis, tokios žaizdos per naktį neužsitraukia ,- Link jo artėdma kalbėjo elfė ,- Leiskite jus palydėti atgal ,- Ji žvilgtelėjo į savo tautiečius ir galiausiai pasiekė Cedriką.

 Matydama, kad elfas vos sugeba žingsniuoti, Korona švelniai paėmė jo dešnę ranką, lėtai persimesdama sau per pečius. Cedrikas stengėsi kuo mažiau apkrauti elfę. Vien jo buvimas šalia Koronos, nublokšdavo elfą į jo svajų šalį. Cerikas jautė jos švelnių rankų prisilietimą, elfės plaukus kvepiančius girios gaiva. Jis juto jos meilę visiems. Cedrikas pagaliau ėmė suprast savo jausmus. Vaikinas niekad to nejautė jokiam kitam padarui. Su niekuo kitu taip nenorėjo būti. Mergina jam niekad nedingdavo iš minčių, elfas visad svajodavo apie ją.

Pagaliau jiedu pasiekė palapinę, kurioje Cedrikas ilsėjosi. Per savo savanaudišką jausmų proveržį širdy, elfas nepastebėjo liūdesio, kurį Korona laikė savo akyse. Jis suprato, kad ją slengia netiekties sielvartas.

- Užjaučiu dėl to ką jūsų tauta prarado ,-  Pasigirdo slopus elfo balsas ,- Ar galėčiau tau kaip nors padėti?

- Deja, ne, valdove Cedrikai, jokia jėga šiam pasaulį nebesugrąžins tų, kuriuos mylėjau ,- Jos akys prisipildė ašarų ,- Mūšio lauke kai ugnies liepsnos apėmė mūsų girią, tėvas su dauguma lankininkų patraukė girios vidun, įspėti likusias tenebruses su vaikais, tarp kurių buvo ir mano motina. Ne vienas karys krito kol laukiau sugrįžtančio tėvo su kitais elfais.

 Cedrikas lėtai prisiartino, šiltai apkabindamas Korona. Ši atrėmė savo liūdną galvą į subintuotą elfo krūtinę. Vaikinas tarsi pasidalino jos kenčiama našta ir sielvartu.

- Nė vienas iš jų negrįžo. Mes netekome to kas mum buvo neįkainojama.

- Korona, pametę laimės kelią, po ilgų nežinomybės klaidžiojimų, jį vėl atrandame. Taip, kurie žuvo nebesugrįš. Jie amžinai liks tavo šviesioj atminty ir širdy, bet laikui bėgant atsiras tų, kurie užpildys sielvarto pasiglemštas dalis mumyse ir leis toliau džiaugtis gyvenimu ,- Nors šie žodžiai buvo gražūs ir paguodžiantys, Cedrikas jais nebūtų patikėjęs keletą akimirkų ankščiau.

 Ji viltingai pakėlė savo žalias akis aukštyn. Jos tarsi dėkojo Cedrikui už paguodą ir supratimą. Elfas žinojo, kad jos tauta nebeturi kur dėtis. Kaip bebūtų norėjęs merginai pasakyt, kad tenebrusiai gali keliauti su jais į pratiečių žemes, be tėvo sutikimo jis negalėjo. Ir pačiam Redukantui būtų nelengva priimti tenebrusius.

- Aš labai norėčiau padėti jūsų tautai... ,- Elfas bebuvo pasiruošęs siūlyti pagalbą, bet Korona jį pertraukė.

- Dėkoju, jums ,- Elfė atsiplėšė nuo šilto valdovo apkabinimo ,- Bet jūs ir taip daug dėl mūsų padarėte. Pagalvokite, kiek jūsų karių ten krito. Kiek laukiančių žmonų nebesulauks savo vaikų tėvų. Dalis jūsų netgi dabar palieka šį pasaulį su agonijos pilnomis aimanomis.

 Nuleidęs savo auksinę galvą, Cedrikas stebėjo kaip Korona lėtai nusigręžia. Jam buvo skaudu matyti ją tokią. Elfės akys nebetviskėjo džiaugsmu, jos buvo paraudusios nuo kančių ašarų, kurios nežinia kada baigsis. Nežinia kada sielvartas praeis, jei jis išviso praeis.

Buvo matyti kaip iš lėto skausmas apima šį pasaulį, vis ką nors iš kažko atimdamas. Tėra laiko klausimas kada nustosime gedėti ir žengsime pirmyn. Mes kaip balti žirgai išnykstame realybėje, o jūs kaip pilkas debesis danguje, taip jūs tveriate šią egzistenciją. Mes nuolat laukiam, kad kas nors mums pasakytų, kad blogiausia jau praeitį, o kas bus ateity bus nutvieksta laimės spinduliais. Praeities kely viskas lieka kas blogiausia, besitęsinčiame tavęs skaidrus dangus ir žaliuojantys be vargo medžiai...