Ilgesio Himnas

Rudens Ašaros

Mėnesienos ir deglų atspindžiai visą mielą naktį žaidė Cedriko jūros mėlynės akyse. Iš tolimo šešėlyje skendinčio kampo elfas stebėjo blunkantį Koronos siluetą. Skausmo ir nuovargio nukamuotas pratiečio kūnas nuslinko ramybės fazėn.

Jo bejėgis kūnas smuko žemėn, atsimušdamas į kietus, neapsakomai šaltus urvo akmenis. Pasirėmęs savo išsękusiomis, nuo baimės ir nuovargio drebančiomis rankomis, Cedrikas žvelgė atgal sauper petį. Už tamsą ryškesnių, bet už šviesą tamsesnių švieselių gauja artinosi per urvą gaubiantį rūką. Cedriko kvėpavimas dar labiau sutriko išvydus tamsoje skendinčius apipuvusius siluetus. Neaiškios švieselės tebuvo jų besielės akys be paliavos besiartinančios.

Elfo kūnas sustingo. Karys negalėjo stotis. Ngalėjo net apginti jau ir taip, beveik, savo prarastos gyvybės. Tamsūs raudoni kraujo lašai varvėjo nuo amžių nugludintų ginklų. Mirties atmosfera abgaubė tamsųjį urvą. Pabaisos vis artėjo, tiesdamos savo kaulėtas rankas. Jie tarsi šaukė elfą pas save :

- Cedrikai ,- Urve aidėjo balsai ,- Cedrikai!

Staiga rūkas išsisklaidė, jo akyse nušvito Safyro girios kraštovaizdis. Šilti, nuo laiko blunkantys spinduliai apšvietė siluetą stovintį ant šlaito. Moters auksiniai plaukai buvo taršomi nepaliaujamo vėjo, o baltoji suknia, kurią ji dėvėjo priminė plaukiančius debesis. Moteris tiesė savo ranką link Cedriko su plačia šypsena veide.

Nežinia kodėl, elfas jautė ryšį su moterimi, dangaus spalvos akimis. Cedrikas jos niekad nebuvo regėjęs. Bet toji šypsena buvo be galo artima. Po akimirkos, pratietis net nepastebėjo, kaip atsidūrė tos moters gleby.

Nuostabaus grožio moteris žvelgė į Cedriką

- Galiausiai užaugai ,- Ši tyliai tarė ,- Deja, negalėjau būti šalia tavęs visą tą laiką, matyt, nebuvo skirta. Tačiau, tapai tokiu sūnum, kuriuo kiekvienas tėvas gali didžiuotis. Gyvenimas bus žiaurus, bet tu, tu, Cedrikai ,- Moteris šyptelėjo ,- Tavęs šis pasaulis nesugadins. Aš žinau, ir pilnai tikiu tuom. Tik nepamiršk kelio kuriame tu gimei, nes be jo neišeisi pasaulin, o prireikus nesugrįši atgal.

Paskutinįsyk moteris apglėbė pratietį ir netrukus dingo. Pajutęs grįštančią tuštumą, Cedrikas pravėrė akis, nužvelgė josios valdovo rudenėjančias, Saulės spalvomis nudengtas žemes. Elfas pajuto trauką link aukštuolių, stovėjusių už Cedriko.

- Cedrikai ,- Vis kylančiu tonu, kažkas jį šaukė ,- Cedrikai!

Silpnas jį bešaukiantis balselis vis garsėjo, lėtai temdamas iš miego. Vos jam pravėrus akių vokus, jis ryto tamsumoje išvydo žalias, susirūpinusias akis. Balse girdimas skausmas ir susirūpinimas skambėjo, nenustojo net aidėti jo mintyse. Menkas, išblyškęs drebantis kūnelis kilo iš ramybės oazės.

- Korona! ,- Elfas paliko šešėlį ,- Prašau, ilsėkis, lik kur esi.

- Cedrikai, ar jums viskas gerai? ,- Ši silpnai kalbėjo ,- Kėdė, kurioje jūs buvote tarsi neleido iš jos pakilti, kažkas jus kamuoja ,- Korona buvo pasiruošusi pakilti iš patalo, kai staigus Cedriko šuolis artyn liepė jai grįžti kur buvo ,- Cedrikai ,- elfė pradėjo kalbėti rimčiau ,- Jūsų kūnas bando pabėgti, gyvenime savo baimę jis paverčia šaltu prakaitu, sunkiu kvėpavimu ir silpnais raumenų traukuliais. Būtent, kaip katik atsitiko jums susapnavus košmarą.

- Tai eilinis košmaras ,- Išspaudęs kiek įtikimesnę šypseną tęsė Cedrikas ,- Visiems būna,  vakar buvo sunki diena, pervargau. Dėkoju už rūpestį, Korona, tačiau man viskas gerai.

Nelaukdamas merginos abejonių, dėl absurdiškų pasiteisinimų, elfas atsisveikino skubiai palikdamas auštantį kambarį. Abejonių ir baimės užpildytomis mintimis pratietis paliko rūmus, išjodamas girion.

Laiko užmigdyta gamta nėrė į tamsą ir šaltį. Paskutinis rudens lietus kibo į auksines Cedriko garbanas. Elfas nujojo keletą kilometrų nuo rūmų, tikėdamasis gauti ramybės akimirką. Melancholijos abgaubti meždiai tylėjo. Tylėjo tarsi užmigę laikinąjam miegui. Delingurusas mažais žingsnialiais  leidosi lapais nuklotą daubą. Savo apmąstmuose pasiklydęs elfas, vos tik nuo rūmų nutolęs nustojo vadeliojęs žirgą.

Nuolat elfo galvoje besiverpiantis nerimas trigdė vidinę Cedriko pusiausvyrą. Begalinio įniršio paimtas šis šoko nuo ristūno nugaros. Jo kvėpavimas dažnėjo, balsą viduje užrakino sukasti dantys. Jis nervingai sukinėjosi dauboje, savo pyktį liedamas ant kritusių lapų. Galiausiai agresijos užvaldytas, Cedrikas ištraukė kalaviją iš makštų, visa jėga smeigė jį žemėn, iš gerklės paleisdamas riksmą.

Už lietaus sulipdytų auksinių garbanų, į kalaviją iš auškto spoksojo dvi paraudusios akys. Lyg į tamsos amžinybę panirę akių tamsusliai lėtai priimė malonią ramybę į savo glėbį.

Ir vėl gi, pasaulis dingsta už dangaus skliauto, vesdamasis gyvuosius pirmyn, gindamas jų abejingumą, o neapšviestojoje skliauto daly stūksojo Cedriko siluetas, lygiai tokios pat spalvos kaip tuštuma. Jis džiaugiasi už juos. Tautiečiai juda pirmyn. Galiausiai jie kovoja, nepalūžta, o kritus žemėn vis dar stengiasi dėl kitų gyvybės. Atiduoda savąją su galutine kova, kurioje jie palaimės. Tuom Cedrikas jiems ir pavydėjo - jie nebijojo savo pasirinkimo. Nebijojo ir nebijo skausmo. Jie - veikia.

Dažnai baimės genamas kovose, elfas jaučiasi kaip mažytis vabalėlis audroje. Vienas mažytis lašelis ir jis nuplautas nuo šio pasaulio paviršiaus. Tačiau jis nepastebi kaip atlaiko ne vieną lašelį, bet ir nukauna stipresniuosius.

ᛉᛉᛉ 

Pastaruoju metu man visiškai nesiseka rašyti. Tiesiog neturiu to nelemto įkvėpimo. Na, bet ką jau padarysi, teks kažkaip jo įgauti. Nuoširdžiai noriu padėkoti visiems kas skaitėte šią "knygą" ir, ypač, balsavote, taip man duodami paskatinimo dar uoliau prie jos dirbti. Dar kartelį - ačiū.