Ilgesio Himnas

Puolęs Angelas

Nors ir taip numylėta vasara ėjo link prie pabaigos, Saulė vis dar ryškiai švietė dangaus skliaute. Žinodami, kad jau greitai paliks savo gimtuosius lizdus, paukščiai kilo ir tiesė sparnus dangun. Į Umbro pusę, kur plytėjo tuščios pievos, kasdien vis praslinkdavo milžiniškų bizonų vilkstinė.

Tądien Cedrikas su Korona tupėjo miško pakraščio šešėly, stebėdami didingus padarus. Merginai iš dešniojo šono gulėjo stambus vilkas. Apsikabinęs savo koją, Cedrikas įdėmiai žvelgė į aukštumas. Jų nuostabius debesis. Ankščiau jis nebuvo pastebėjęs kokie jie yra ypatingi. Vos Korona pastebėjo ryškias baltas dėmeles pratiečio jūros mėlynes akyse, jos akys nukrypo ta pačia linkme. Prošvaistėmis mergina būdavo apatinkta šiltų Saulės spindulių kai atskriejęs vėjas glostė pušų šakas.

Tolumoje silueatas tarytum sužeistas paukštis, vis artėjo. Su kiekvienu galingu mostu padaras atrodė slenkatis žemyn. Toks vaizdinys elfus privertė dar įdėmiau įsižiūrėti.

- Ten žvalgas, taip ? ,- Nerimąstingu balsu tarė pratietis.

Bejausmis it stiklas Koronos žvilgsnis į tolį tai patvirtino.

- Korona, paruošk žirgus, aš vykstu pranešti valdovams, kai grįšiu ,- Jis baikščiai žvilgtelėjo ,- Josiu pasiimti to, kas ten bebūtų.

Nebelaukdamas nė sekundės, pratietis pranyko girios tankmėje. Mergina negalėjo atitraukti akių nuo artėjančio padaro. Beveržiant Delingurą ji vis gręžiojosi į tolį. Jei tai žvalgas, jiedu žinojo ką tai reiškia. Tačiau sužeistas žvalgas reiškė kai ką daug blogiau nei buvo manyta.

 Po keliolikos minučių pasigirdo duslus žirgų kaimenės kanopų dundesys. Palei Koronos akis, lydimi Cedriko, elfai nusileido miško takeliu žemyn. Šis skubiai sustabdė žirgą, jo neramios akys žvelgė tiesiai į Koroną.

- Prašau, lik čia ,- Jis atsiduso ,- Mes tuojau grįšime.

 Atgręžęs žirgą priekin, Cedrikas nuskriejo pieva link linkusių karių. Mergina net nepastebėjo kaip Cedriko žirgas, Delinguras, kurį ką tik laikė už vadžių, jau risnojo kažkur tarp jų. Elfų pabaidyta Bizonų kaimenė bailiai patraukė per pievą, stengdamiesi kuo greičiau atsitraukti. Lėtai pieva tolyn slenkančios figūros, buvo girdėti visame girios pakraštyje.

Kaip ir Cedrikas liepė, Korona liko stovėti pušų šešėlyje, giliai stebėdama laukų žalumą. Kuo elfai vis labiau artėjo prie būtybės panašios į paukštį, tuo ji labiau atsidavė žemės traukai. Iš toli buvo matyti, kad padarą jėgos buvo beveik apleidusios. Jau belikus nedideliam atstumui iki karių būrio, būtybė desperatiškai smigo į žemę Jį pasiekę elfai užlaipino ant laisvo žirgo. Būrys šiek tiek iširo, greičiausieji žirgai išlėkė į priekį, lyg bandydami pasiekti girią kaip įmanoma greičiau.

 Lyg pro šešėlį pralėkę ristūnų raiteliai, patraukė į girios gilumą. Likęs būrys su sužeistuoju pušyną pasiekė po keletos minučių. Ir štai bekylant takeliu pasirodė toji būtybė. Cedrikas buvo teisus - tai buvo žvalgas. Puolęs angelas su ietimi pervertu sparnu. Paskuinysis būryje jojo jaunasis pratietis, slėpdamas savo nerimąstingas akis už auksinių garbanų. Likusieji elfai taip pat suprato, kad "jie" artėja.

- Korona, ar galėtum sutvarkyti žvalgo sparną ,- Tik pasiekęs merginą, pratietis prabilo dusliu balsu ,- Žinau, kad esi geriausia medikė tarp mūsų. Taip žaizda gili, jam reikia ilsėtis, bet valdovams būtina žinoti ar jau laikas...

 Nedvejodama elfė sutiko su pratiečio prašymu. Prabėgus kelioms akimirkoms jiedu jau buvo Arkuso rūmų kambaryje, pilname valdovų. Tai buvo absurdas. Visiškas. Bet jie neturėjo kito pasirinkimo. Korona privalėjo lopyti išvargusio padaro žaizdas tada kai jis yra apklausiamas visos tarybos.

- Prieš dvejas dienas jie paliko pelkynus ,- žvalgas kalbėjo pro sukąstus dantis ,- Tie gyviai, jų neįmanoma nužudyti... Nebent kirtis į galvą.

- Ką turi omeny nenužudomi? ,- Nustebusiu balsu užklausė Hilidiras.

- Ne taip kaip mes, tos pabaisos... jos nejaučia skausmo ,- Žvalgas šiek tiek stabtelėjo ,- Jie niekada nesustoja. Jiems nereikia poilsio. Kovos tol kol žemė gyvuos.

  Ietis buvo gana giliai įsmigus, o tiksliau perskrodus sparną. Korona tyliai pašnibždėjo, kad traukiant ietį iš raumens, ji apims nepakeliamas skausmas, deja, jo numalšinti elfė negalėjo. Su tom sekundėm kambariu nuaidėjo aimanų pilnas riksmas. Luktelėję kol skausmas aprims, tarybos nariai prabilo :

- Kaip...? Kaip tos būtybės atrodo? ,- Atskriejo balsas iš minios galo.

 Prakaitu išpiltas, leisgyvis karys sunkiai rinkdamas žodžius prabilo :

- Tuščios esybės akys... Seniai žuvęs kūnas...Jie siaubingi, jūs neįsivaizduojat...

Su paskutiniais žodžiais karys užmerkė akis. Mergina žvilgtelėjo į angelą, jos rankos buvo siaubingai kruvinos nuo žvalgo žaizdos. Jo staigus užtilimas privertė mesti viską ir patikrinti, ar jis išėjo. Priglaudus mažiausiai krauju išteptus pirštus, prie jo pagurklio, elfė bandė užčiuopti kario pulsą.

Po kelių akimirkų tenebrusė akimis surado Cedriką, kurio akys buvo sukaustytos iš išgąščio. Jai ramiomis akimis nužvelgus pratietį, leido jį ir visiems kitiems buvusiem patalpoje atsipalaiduoti.

- Jo kūnas išsekęs, netekęs daug kraujo ,- Grįždama prie žaizdos sparne murmėjo Korona ,- Nemanau, kad artimiausiu metu jis galės kažką daryti.

- Mes turime ruoštis ,- tarė Arkusas ,- aš išsiųsiu savo žvalgus į pievas, keliolika kilometrų nuo girios.

- Įsakysiu savo kariams galąsti kalavijus, balnotis žirgus ,- Atsakė Redukantas, nužvelgdamas Cedriką.

Jie sparčiu žingsniu paliko patalpą. Liko tik žvalgas, Cedrikas ir Korona.

- Aš tau dėkingas, kad sutikai padėti žvalgui ,- Lyg bandydamas nuvyti blogas mintis, pratietis veide išspaudė šypsnį.

- Aš negalėjau nepadėti ,- Jos žalios akys žvilgtelėjo į elfą ,- Jis gi aukojosi dėl mūsų tautos, kaip ir jūs visi. Mano valdovas Arkusas bei mano tautos žmonės esame kiekvienam iš jūsų amžinai dėkingi. Tai mažiausia ką galėjau padaryti.

 Šie žodžiai suvirpino elfo širdies gelmes, jie buvo lyg paskata dar labiau ginti šia girią. Palikdamas ją tamsiame kamabryje, pratietis patraukė link ginklų sandėlio, kuriame būrtiavosi dauguma jo tautiečių. Kaip ir visad jie nerimavo. Bet kas būtų tada, kai kariai sužinotų, kad jų priešas yra nenužudomas? O jo tuščios esybės akys spinduliuoja nepykanta ir amžina jėga? Ar tada jie stotų ginti šios menkutės girios?

Susirinkęs savo ginklus, elfas paliko tenebrusių rūmus. Lauke knibždėti knibždėjo elfų. Apie penkiolika raitelių praskriejo pro Cedriką link pievų. Šios pievos pratiečiui visad atrodė tuščios ir kažkuom keistos. Jų menki stiebeliai nesiekė dango ar jo mėlynėje švytinčios Saulės. Šiąnajt jos tūnojo tirštame rūke it slėpdamos kažkokią paslaptį ar nujausdamos siaubingus ateities įvykius. Atrodė, kad gal jos bandė nuo to pasislėpti...