Ilgesio Himnas

Viskas ir Niekas

 Balti kamuoliniai debesys skriejo dangaus skliautu, protarpiais negailestingai uždengdami Saulę, lyg siektų pasirodyti šlovėje. Jų tamsūs šešėliai krito ant tusčių pievų.

 Cedrikas apsukęs savo ristūną, skubiai užkilo takeliu link tų pušų kur stovėjo tamsioji figūra. Nenuleisdama savo gilių, miško žalumo akių, Korona stebėjo jį, su vis ryškėjančia šypsena. Blankūs Saulės spinduliai atsispindėjo pratiečio tamsiuose šarvuose.

 Žemės aplink Aukštųjų Pušų giraitę atrodė ramios, tačiau gana tusčios. Ši giria buvo it oazė gilioje dykumoje. Korona niekada nesitikėjo, kad visi elfų valdovai plūs į jų menką giraitę, tik tam, kad ją apsaugotų nuo nežinia ko. Ji dažniai žvelgdavo į tolimuosius pelkynus. Tačiau kas kart jie buvo matomi kaip niekad negyvenoma žemė. Žemė, kuri nebuvo paliesta skaisčios Saulės spindulių.

 Cedrikui tik sustojus prieš tenebrusę, jam didingai sėdint ant žirgo, Saulė tarsi apšvietė jo garbanas it aureolę. Elfas tuojau pat nušoko nuo žirgo. Atlaisvinęs pavaržą ir išėmęs žąslus jam iš nasrų paleido ganytis į beribes pievas.

 Elfui lėtai nusigręžiant juo jo ristūno tolstančio  į laukus, Cedriko akys užkliuvo už kažko ryškiai žibėjusio. Tas žiburėlis kabėjo Koronai ant kaklo, tačiau buvo šiek tiek užslėptas nuo pašalinių akių.

- Tu jį dėvi ,- Elfas plačiai šyptelėjo.

 Nesupratusi apie ką vaikinas kalba, Korona pažvelogė žemyn. Ji akimirksniu pastebėjo jai Cedriko dovanotą pakabuką.

- Tai jūsų dovana ,- Tarus mergina paėmė jį į savo švelnias rankas ,- Ir labai vertinga dovana... jis gi buvo jūsų motinos.

- Buvo, tačiau dabar jis priklauso tau ,- Su šypsena elfas sugniaužė pusmėmulį jos šviesiose, lyg siegas rankose.

 Korona viltingai, tačiau su didele pagarba pažvelgė į pratietį. Lyg skausmo kamuojama, elfė paskutinį kartą pažvelgė į Umbro pelkynus. Ši lėtai atsuko nusigręžė, švelniai paėmus Cedriko ranką, iš jos lūpų pasigirdo siūlymas.

- Ar norite, kad aprodyčiau savo namus ? ,- Ji plačiai nusišypsojo.

 Nieko neatsakydamas, elfas linktelėjo galva. Atrodė, kad pačios jo kojos ėmė sekti paskui tenebrusę. Elfės tylūs žingsniai nuvedė į patį tolimiausią girios pakraštį, o liūliuojantis balsas vis kažką maloniai pasakojo. Žinoma, Cedrikas nesiklausė. Jis stebėjo. Elfo jūros mėlynės akys stebėjo grakščius tenebrusės judesius, veido išraiškas. Šypseną prisiminus kažką malonaus. Vaikinas jautė Koronos nuostalgiją, vos jai žvilgtėlėjus į kažką tokio artimo. Nuostalgija netgi skambėjo merginos maloniame balso tone.

 Tik kurviniems Saulės spinduliams pasiskverbus pro pušis, elfai ėmė žygiuoti link kaimelio. Vis artėjant link girios centro, blankus šurmesys nenumaldomai stiprėjo. Korona sustojo su lig pirmaisiai kaimelio mameliais. Pajutęs, kad jo žygiavimas tapo vieniša kelione, Cedrikas pažvelgė atgal.

- Kodėl sustojai ? Kažkas negerai ?

- Ne viskas gerai, tačiau aš gyvenu kitame girios krašte, todėl atsidėkodama tenorėjau jus palydėti iki kaimelio.

- Nereikėjo manęs lydėt ,- Cedrikas šyptelėjo ,- ir tau už nieką nereik dėkoti.

- O pusmėnulis... ? ,- Mergina prispaudė švelnius delnus prie šalto metalo.

- Tai dovana, už dovanas nereikia dėkoti.

 Korona palydėjo dėkinga šypsena Cedriką, lėtai prasmegdama pušų šešėliuose. Elfas dar kelias bergždžias  minutes spoksojo į tamsą, kol galiausiai prisivertė atsitraukti. Kelias link rūmų buvo apšviestas pavienių deglų. Įdomiausia tai, kad net ir vakare galėjai sutikti ne vieną tenebrusį klaidžiojantį savo girioje. Tarp deglų žiežerbų, dūko silpnas vėjas. Tik pažvelgus pirmyn, toli, toli tarp pušų klaidžiojo keistos būtybės. Padarai, kurie labai priminė tenebrusės vilką.

 Kaip ir patys tenebrusių rūmai taip ir durys buvo visiškai miniatiurinės.  Ironiška buvo tai, šie elfai buvo vieni iš aukščiausiųju, o pastatus statė tokius, į kuriuos vos tilpo. Iš pirmo žvilgsnio Cedrikui tai pasirodė keista, bet vos pravėrus šiek tiek auštesnes už save duris, elfas nustebo.

 Tamsaus medžio laiptai vedė žemyn į Didžiąją menę, kur buvo susirinkę atvykėliai. Kaip ir visad nebuvo stebėtina, kad albusų valdovas Hilidiras tupėjo įsitaisęs Arkuso soste. Tačiau šis net nekreipė į tai dėmesio, o ypač į tai, kad pats Hilidiras ir jo puikiai prie sosto įsitaisęs sūnus piktdžiugiškai tuština tenebrusių vyno atsargas. Bet kai ko čia trūko... Nulifikero, taip jo. Antrojo Hilidiro sūnaus.

 Per daug nesirūpindamas ne savo reikalais, priatietis prisijungė prie stalo už kurio sėdėjo jo gentainiai. Šie, skirtingai nei Albusai tupėjo ramiai ir kentėjo jų pasikėlusį gyrimąsi ir pačio valdovo aukštinimą. Bet jauniausiam priatiečiui buvo vienodai. Šis nyklydo į savo giliausias mintis, vis prisimindamas šiandieną, kuri jam sukėlė šypseną.

 Prabėgus nakčiai, Menuliui nuslinkus už horizonto, vos pirmiesiems Saulės spinduliams įsižiebus, pasirodė paskutinioji ilgai laukta tauta - Vandenų elfai. Pro laibus pušų kamienus žvilgėjo jų jūros putų šarvai. Manuso Veliumo vedama kariuomenė buvo apsišarvavusi aštriomis ietimis bei skydais. Vandenų valdovą nešė įspūdingo dydžio žirgas. Dauguma mažųjų tenebrusių susirinko pamatyti šį nuostabų padarą.

 Cedrikas su tėvu laukė atvykstančių vandens elfų, prie jų ,žinoma, stovėjo ir Albusai bei Arkusas. Ir štai - lydimi tamsių mažų figurėlių, miško takelio atslinko Magnuso Veliumo tauta. Tačiau tarp jų kažko trūko. Taip, valdovo dukters Kokuilės. Išmintingas Magnuso sprendimas buvo palikti savo saugioje karalystėje.

Nors ir daugelio karių veiduose žibėjo šypsena, jų akys buvo paniurusios. Jos lakstė it ieškodamos užuovėjos, saugios vietos. Jų tylūs pagalbos šūksniai nebuvo girdimi šiame slėnyje be aido. Daugelis atrodo, būtų metė viską ir šalinęsi. Jų sudaužyti prisiminimų skausmai lydėjo juos iki šiol. Pasauliai tarp kurių jie klaidžiojo, taip pat mylėjo ir puoselėjo bei gynė - dabar skendėjo tuštybėje, ugnyje ar kaustančiame šaltyje. Bet jų širdyse gyvavo priešingi jausmai. Jie gi tiek prarado, keliavo ir ieškojo. Negi neverta ginti to prie ko prisirišai? Gal nebereikia pasiduoti, o kaip tik kovoti? Laukti kol visko neteksime?

 Bet iš tiesų pagalvojus, ar mes turime viską? Ir kas tas VISKAS? O jei ir neteksimo visko, pagalvojus tai neįmanoma... Netekęs namų, šeimos, draugų, netekęs savęs, visgi lieka jausmai. Jausmai, kurie prasideda nuo sielvarto ir baigiasi ties nepykanta. Palaipsniui šie jausmai tampa našta. Našta, kuri visgi tave verčia judėti.

Netekę visko, mes atrandame tai kas buvo giliai užslėpta. O ironiškiausia tas, kad laikui bėgant mes priprantame prie naštos, kurią tempiame, kad ir kokia ji bebūtų. Ir svarbiausia tai, kad mes ją kažkada užslepiame ir viską pradedame iš naujo. Įtikime savo paties melu, kad viskas buvo, yra ir bus gerai.

 Kai jau mūsų laikas baigias, mes pažvelgiam į praeitį - į tai ką padarėme. Į tai, dėl ko vieni gyveno, kiti į tai ką padarė. Į įrašą, kurį palikome kažkieno atmintyje, tikėdamiesi ten išlinkti amžinai. Būti prisiminti taip kokiais nusipelnome...