Ilgesio Himnas

Laiko Tekmė

Tyras rudeninis lietus slydo žemyn aštriais kalavijo ašmenimis. Cedrikas smogė gyvūliui į šoną, apliedamas savo kalaviją juodais nuodais. Nelaukdamas atgalinio pasipriešinimo elfas šoko atgal, prisidengdamas storiažieviais kamienais. Padaro stambus kūnas nesugebėjo taip greitai manevruoti  tarp vienas kito greta dygusiu aukštuolių. Vienaakis silpo stulbinančiu greičiu, koją, kurią pakirto Koronos smūgis niekaip nesustojo lieti kraujo. Matyt, elfė nukirto arteriją.

Dabar tebebuvo mūsų laiko klausimas, kada ši bjaurybė galiausiai visu svoriu smigs žemėn ir išleis paskutinį savo užnuodytą gyvybės kvapą. Vienaakis dar straksėjo, kol neatlaikęs daugelio žaizdų skausmo, tiesiog vargdamas šlūbčiavo tarp medžių ir ištiesto Cedriko kalavijo. Atrodė monstras nusilpo, o jojo pabaiga jau čionai. Vis sunkesnis jo žingsniavimas likusiomis kojomis, leido Cedrikui suprast, kad pabaisa atsitraukia, abejingai žengia miško tolumon pasitikti likimo.

Nebelaukdamas nė akimirkos, pratitis patraukė link vietos, kur buvo parblokšta tenebrusė. Koronos čia jau nebebuvo, tačiau ant žemėn glūdejusiame purve buvo matyti įsispaudę žingsniai. Kuo ne per toliausiai, už keletos žingsnių, tankumyne Cedrikas rado elfę, bandančią vidurį audros įžiebti ugnį.

- Korona, dabar ne laikas kurt laužą ,- Jo neramus balsas persismerkė į atmosferą ,- Mes turime judėti...

- Cedrikai ,- Dusliu, vos ne dūstančiu balsu prakalbo mergina ,- Ar to padaro gyvybė jau užgeso?

- Netrukus ,- Šis sunkiai atsiduso ,- Korona, ar jauti skausmą kur nors?

Elfės akys išsiplėtė išgirdus, kad siaubūnas dar kvėpuoja šio pasaulio oru, nenustodamas visko aplinkui nuodyti.

- Žvėris dar gali grįšti? ,- Ši tarsi ėmė kažko ieškoti ,- Cedrikai, tas padaras nėra paprastas, net ir smarkiai sužeisti vilkai, jie, jie... nepasiduoda. Toki žvėrys puola netikėtai... ,- Koronos drebančios rankos skubiai vyniojo nedideles medžiegos skiautes, persisunkusias to siaubūno kraujo ant strėlių antgalių ,- Turite titnago nuolaužų, mano permirkusios nuo lietaus.

- Manai tai suveiks? ,- Duodamas keletą sausų akmenukų, elfas nenustojo žvalgytis.

 Ši skubiai linktelėjo.

- Tikiuosi.

Sunkus pabaisos alsavimas grįžo, o jo kraujo dvokas tai patvirtino. Elfų laimei miške buvo nepaliaujama drėgmė, o purvo ir pačios būtyvės pralietas kraujas užgožė jos kvapą. Dabar jai teliko pasikliauti savo klausa. Korona skubiai perdavė akmenėlius Cedrikui, kurio ne tokios pavargusios rankos sugebėjo sukurti žiežerbas, įsidegusias ant elfės paruoštų strėlių.

Kęsdama siaubingą skausmą krūtinėje, ji įtempė lanką ir paleido dvi liepsnojančias strėles. Jų nuostabai po kelių akimirkų siaubūna apėmė liepsnos, tačiau atrodė, kad skausmo apimtas gyvūlys atgavo jėgas ir ėmė dar greičiau strykinėti ir aimanuoti.

Adrenalino apimtas elfas išlindo š tankumės. Padaras su siaubingu įtužiu ir nepasitenkinimu skubiai šuoliavo link vieno iš savo skriaudikų. Ir staiga jis virto žemėn. Pratietis buvo iškėlęs kalaviją, kuriuo sruvo juodas, odą deginantis baidyklės kraujas. Aplietais ašmenimis, kalavijas išslydo kariui iš rankų, o patsai jis susmuko keliais purvan, prie šalia vis dar liepsnojančio, gerkle perrėžto padaro. Iš adrenalino perpildytais plaučiais kilo drebulys. Klūpodamas purve, sunkiu kvėpavimu, elfas išsprogusiomis akimis spoksojo į jau smarve pertvinkusį lavoną.

- Valdove Cedrikai! ,- Iš tolumos pasigirdo jam iki kaulų skausmo pažįstamas balsas.

 Džiugesio pritvinkęs Centibuso veidas žmėžavo tarp plikų kamienų. Nužvelgęs artėjančius raitelius, Cedrikas atsipeikėjo. Nelaukdamas kol šie pasieks kovos vietą, pratietis griebė kalaviją ir smuko tankmėn.

- Cedrikai! ,- Toliau jį šaukė Centibusas.

Su momentu, kai visų karių akys buvo nukreiptos į amžiams kritusią baidyklę, pasirodė Cedriko siluetas vedantis sunkiai kvėpuojantį padarą. Korona sunkiai žingsniavo, viena ranka ji buvo apsisukusi skausmo židinį - krūtinę, kita - įsikibus į pratietį.

- Centibusai ,- Vos Cedrikui kreipusis į karį, šis tuojau pat įsitempė ,- Nugabenkit Koroną į rūmus. Kuo greičiau ir atsargiau! Likusius karius palikit man.

 Į miegą panirus mergina buvo užkelta ant Centibuso žirgo, o po akimirkos tasai būtys pranyko tarp silpstančio lietaus. Pratiečio akys nukrypo tis visų žvilgsniu abgobtą kūną. Baidyklė, kuri čia apgailėtinai gulėjo, kėlė siaubingiausius prisiminimus apie tą siaubingąjį mūšį.

- Norėčiau, kad šis padaras būtų taip pat partemtas atgal į rūmus ,- Vėl prabilo silpnas, iš patirtų šiandienos įvykių užkimęs ir drebantis balsas ,- Būčiau be galo dėkingas jei jis atsirastų požemiuose tokio pat stovio koks yra dabar.

  ᛉ  ᛉᛉ

Blausioje deglų šviesoje spindėjo tamsus kaip naktis skystis. Lavono smarvė jau buvo pasklidus po visą požemių tinklą. Iki dienos, kai valdovas Redukantas grįš iš tarybos, Cedrikas paliko keletą sargybinių prie vienintelių durų vedančių žemyn, pas tą nuodus leidžiančią būtybę.

Pratietis tebespoksojo į dangaus tamsumą nuo akimirkos, kai jie grįžo. Tik jauduliui aprimus, Cedrikas ėmė jausti vis stiprėjantį maudimą savo kūne. Oda, kuri buvo padengta dvokiančiu juoduliu, dabar, atrodė, tarsi būtų degusi.

Pasigirdo beldimas, o po akimirkos pro prasivėrusių durų tarpą suskambo balsas :

- Mes baigėme, valdove ,- šnabšdesys užgožė tylą ,- Dabar galite ją apliankyti.

Elfas staigiai pakilo, skubiu žingsniu išslinko iš kambario paskui tamsiąją būtybę. Netrukus ši pravėrė gretimas duris. Auksaplaukis išvydo Koroną, iki pusės užklotą šiltu patalu, likusią dalį dengė bintas. Skausmo nualinta mergina ilsėjosi, nebereaguodama į pašalinius garsus.

Tenebrusis, vienas iš Koronos mokinių dar kartą pertraukė ilgai trukusią tylą :

- Lūšo keturi paskutinieji šonkauliai, paskutinįsis šiek tiek sužalojo dešnįjį plautį, todėl visą tą laiką Korona sunkiai kvėpavo ,- Šis bandė nuraminti Cedriką ,- Dar yra keletas nežymių nudegimų, tačiau per keletą mėnesių sužalojimai turėtų išgyti.

Užmatęs pratiečio nurimusias akis, tenebrusis paliko kamarį.

Ar ne ironiška matyti tą, kuris tave praeitį išgelbėjo nuo mirties, dabar gulintį tame pačiame patale, tik vietoj tavęs? Ir visa tai įvyksta per kvailą smalsumą ir perdėtą drąsą. Mes imame kaltinti vienas kitą, o galiausiai save. Dėl to prarandame savo greitai užugdytą savivertę, kurią vėliau susigražinti yra be galo sunku. Tu sau sakai viską pamiršti, viską užrakinti savyje. Kvaila atskleisti savo jausmus, bet kartais tu nustoji tikėti savo tiesa ir elgiesi priešingai.

Bet kartais mes pasiekiame tokį tašką, kai galiausiai nustojame stebėję pilką dangų, vildamiesi, kad kad galiausiai pasirodys šviesos deivė - Saulė, nes žinome, kad to - nebus.

Bet negi visur reikia ieškoti beviltiškumo? Kažkam pasibaigus - gimsta kažkas naujo. Visa pradžia turi pabaigą ir visa pabaiga turi pradžią. Laiko tekmė nurims, o mes pasinersime jojos amžinybėn....