Ilgesio Himnas

Laiko Kaliniai

Prakeiktojo Umbro šešėlių debesys visą naktį slinko akmenuota pieva link iš didžios armijos, belikusios menkutės tautelės stovyklos. Dar nespėjus pasirodyti ilgai lauktai aušrai, prapliupo šaltas paryčių lietus. Jo gaivumo lašeliai išbudino smailiaausių tautelę. Saulės nukaitinta žemė pagaliau galėjo atsikvėpti, pasisemti energijos, kurią vėliau dovanoja tiems, kurie ja vaikšto.

 Mažuose, šokančiuose lietaus lašeliuose apgaubtame slenį lėtai ėmė ryškėti liūdnas dangaus pilkumas. Nieks nežinojo kiek tautų buvo išlikę, o tiksliau kiek gyvų valdovų belikę. Pačio Redukanto akyse žuvo vandenų tautos karys - Magnis Veliumas. Jo ausis atskriejo paskutinių Arkuso veiksmų žinutė. Tačiau dėl Albusų jis buvo garantuotas, kad Hilidiras su sūnūmis pastebėjęs artėjančią liūdno mūšio pabaigą, grįžo namo. Žinoma, albusai buvo bailiai, kurie save aukštino it šio pasaulio šviesulį, tačiau jų šalti, bejausmiai sprendimai vedė link išgyvenimo.

Sunkiais, žemėn smingančiais žingsniais ristūnai klampojo per vis stiprėjančio lietaus užlietus laukus. Tamsi, vandeniu permirkusi valdovo galva kilo aukštyn. Jo mąslus žvilgsnis niekaip negalėjo atitrūkti nuo nežemiškai slegiančios dangaus pilkumos.

Šis lietus, atrodė, siekė nuplauti pačių tyriausių būtybių, kurios kažkasa egzistavo kraują. Bet ar jos vis dar tyros? Cedriką slėgė kilusio kalavijo sielvartas. Užsimaukšlinęs tamsų gobtuvą ir kęsdamas dar jaučiamą skausmą, elfas jojo netoliese tėvo. Bet jo širdį apimdavo dar stipresnis skausmas matant lietuje pasislėpusias Koronos ašaras, kuri stengėsi joti šiek tiek toliau nuo pratiečio.

Elfai jau buvo gerokai nutolę nuo vietos, kuri jiems kėlė siaubingus prisiminimus, bet tuo pačiu ir nuostabius. Cedriko vaizduotėje iškilo mažųjų tenebrusių siluetai, žaismingai judėdami tarp aukštųjų pušų. Buvo skaudu žinoti, kad ten grįžus, jų jau nebepamatys ir nebegirdės. Jų trumpa palaima ties liepsnų karščiu nutrūko.

- Cedrikai, ar gerai jaučiatės? ,- Švelnus merginos balsas atsklino iš už nugaros.

Lėtai atsisukęs, elfas linktelėjo. Aišku, jis nesijautė gerai. Ši kelionė namo buvo perdaug anksti surengta. Kiekvienas menkiausias jo kūno krūptelėjimas jį neišpasakotai sekino, užleisdamas vietą kylančiam skausmui.

Paraudusios Koronos akys nepatikėjo dirbtiniu entuziasmu sklindančiu jos galvos linktelėjimu.

- Valdove Redukantai ! ,- Jos balsas pakilo.

Lyg iš sapno atsigavęs pratietis sustabdė savo eiklųjį obuolmušį, jam iš paskos sustojo ir likusieji raiteliai. Prijojusi Korona jam ėmė kažką patyliukais kuždėti. Vos elfei baigus, Redukantas pažvelgė į pavargusias sūnaus akis. Netrukus jiedu su Korona žvilgtelėjo priekin - miškan, kuris atrodė jų laukte laukė. Tai buvo Argentumo miškas, albusų valdos, žinoma, tačiau kaip visada - nesaugojamos.

Po kelių akimirkų pratiečių žirgai žengė miškan. Čia stiprus vėjas ir nenuvaldomas lietus vos prasiskverbdavo pro stambius medžių kamienus ir dar tankesnes šakas. Redukantas pirmasis sustabdė savo obuolmūšį, žvelgdamas į kamienų gelmes. Tik valdovui leidus po ilgo žygio pro kaulus stingtantį lietų bei vėją, drebantys kariai ėmė ręsti pašiūres ir palapines. Elfai užsikūrė menkutį lauželį, kurio liepsnos vos raudonavo šlapių šakų krūvoje. Nepavykus taip įžiebti ugnies, pratiečiai ėmėsi ieškoti sausų, gerai degančių daiktų. Vieni parnešė savo lininių drabužių, kiti medinių įrankių, treti visko kad galėtų degti.

 Kol likusieji elfai tupėjo aplink laužą išbadėję kaip vilkai, Redukantas slankiojo aplink stovyklą. Jo tauta čia buvo jau gerą valandą, tačiau nebuvo matyti jokio užklystančio padaro, susidomėjusio iš kur sklinda ta hipnotizuojanti šviesa. Pratiečio žvitrus žvilgsnis nieko tą naktį nepastebėjo medžių ir pakrūmių šešėliuose, tik nuo stovyklos atklystančia laužo šviesą.

 Tamsi figūra nematomai prislinko prie Cedriko palapinės. Praskleidęs užuolaidą, Redukantas akies kampučiu užmatė bebaigiančią bintuoti sužeistą Cedriko petį Koroną. Šis, išsękintas pastarojo laiko įvykių, elfas gulėjo it užmuštas, lėtai ikvėpdamas ir iškvėpdamas lietaus gaiva pakvipusį orą. Koronos sniego baltumo rankos paėmė Cedrikui už delno. Jos žaliose akyse spindėjo susimąstymas, bet veide buvo matyti menkutė šypsena.

Kai kurių elfų atsidavimas vienas kitam buvo unikalus. Jis buvo nepakartojamas. Redukantui jiedu šiektiek priminė jį patį, kai jis dar buvo jaunas, laiko nepažeistas elfas. Tuomet pratietis sutiko nepakartojamo grožio elfę. Tokių pat jūros mėlynės akių kaip ir Cedrikas, ilgų auksinių garbanų ir visų svarbiausia - kilnios širdies. Tai buvo Redukanto sūnaus motina. Cedrikas daug ką paveldėjo iš jos, kartais atrodė, kad niekad nejautęs ir negavęs motiniškos šilumos, elfas ją  kompensuodavo atiduodamas save kitiems.

Nepaisant to, Cedriko motina buvo be galp trapios sveikatos. Netgi tuometiniai tenebrusių žolininkai nesugebėjo išgydyt jos nuo užpuolusių negandų. Redukantas dažnai budavo šalia žmonos ligos patalo, laikydamas ją už rankos taip, kaip Korona dabar laikė Cedriko. Kasdien grįžęs iš pievų, pratietis parnešdavo įvairiausių retų gėlių, kurios augo netgi toli, jo valdų pakraštį. Šie augalai praskaidrindavo dienom nykstančios elfės liūdną veidą.

Kai Redukantas likdavo rūmuose, visą mielą dieną jis praleisdavo šalia jos. Pasakodavo dienom ir naktim nesibaigiančias istorijas. Pratietis stengdavosi ją pralinksminti bet kokiu būdu, tik svarbu, kad ji nepastebėtų savo nykstančios esybės... išeitų laimingai.

Tądien gimus jų taip ilgai lauktam sūnui, moteris pažvelgė į jį, pilkomis, jau nebe mėlynomis, išblyškusiomis akimis. Elfės kaulėtame veide išryškėjo ta, kaip visad nuostabi, širdį šildanti šypsena. Bet tada pratietė nebebuvo tokia pati, kokią Redukantas sutiko plačiosiose pievose. Netgi jos sumenkęs išorinis grožis, neužsklendė vidinio. Belaikanti mažytį kūdikį savo suglebusiose rankose, moters šypsena lėtai išblėso, o akis užsisklendė.

Ši diena buvo viena iš siaubingiausių dienų. Iki šiol šie atsiminimai spaudė Redukanto širdį ir sąžinę. Visas pasaulis, kurį jis turėjo buvo jo sūnus - Cedrikas. Jo amžini pažadai pratietei, kad jį saugos kaip savo akį, atrodė nuėjo perniek. Širdgėlos spaudžiamas šešėlis nuslinko tolyn.

Tai atrodė nesąžininga. Pasaulį palieka tie, kurie jį priverčia švytėti ir užpildo tuštumą. Bet lieka padarai tą šviesą temdantys, viską naikinatys. Kodėl mes privalome prarasti mylimiausius? Negi gyvenant būtina vengti prisirišimo tik, dėl to, kad bijai juos prarasti? Ar jų palikti prisiminimai iš malonios praeities, nepavirs sielvartaujančiomis svajonėmis? Absurdiško laukimo, tikintis, kad galbūt šie grįš? Turbūt bijome likti pamestomis avelėmis šiose platybėse. Išnykti kaip rudeny nukritęs ir supuvęs medžio lapelis. Kaip padarėlis pakliuvęs į mirtinus spąstus, neturintis kur bėgti. Tapti laiko ir skausmo kaliniais...