Laiškai, minčių pilni laiškai, nuolat tuščiai pildomi. Laiškai skirti amžiams laikti tolimająme sielos kampelyje.
Korona, tavo išvykimas atėmė dalelę manęs, prabėgo metai, ne - amžinybė. Vienatvė ir ilgesys naikina mano vidų. Nejau tu dingai mano vilčių platybėj? Ar viskas taip turėjo atsitikti? O gal tai tebuvo mano laimės svajos? Žinau tik tiek, kad šių žodžių tu niekad neperskaityti. Viskas kas užrašyta čia - amžiams liks su manimi.
Tebežvelgdamas į rudeninius lapus regiu tavo ugnies spalvos sruogas, grakščiai banguojančias kažkur tarp medžių. Atminty vis tegirdžiu tavo tylų šnabždesį ir juoką, o savo delnuose jaučiu tavuosius.
Kasdien vis stipriau noriu išvysti tave, didingai stovinčią prieš mane. Ir išgirsti noriu, jog ištartum "grįžau". Galiausiai pajusti tavo smulkių rankų svorį ant savo pečių... Kad ir kaip visa tai liks tik mano svajomis.
Ar gi normalu taip prisirišti prie kito asmens? Nebent pradedu absurdiškai netekti proto nuo to nepaliaujamo hirudų naikinimo?
YOU ARE READING
Ilgesio Himnas
Fantasy(TAISOMA) Nesibaigiantis karas, atvėręs giliausias pragaro širdies gelmes. O kas jei kažkada žaliavę medžiai jau nuvyto, o kadaise vieta, kurioje gyvename bus vadinama "laimingųjų ginklų" šalimi. Kas jei paukščiai nebeskris, o laikas tik sustos? Ver...
