Ir galiausiai kur nuvykau, tavęs ten jau nebebuvo.... Beliko tik svetimų atsiminimų skiltelės menančios tave...
Pasaulis atgimė, gamta pražydo, blankios gyvių akys praregėjo, širdį spaudžiantis šaltis atslopo - jie prisikėlė. Laukiu, aš telaukiu, nors žinau, kad tai seniai buvo palaidota vilčių gelmėse. Tačiau, kodėl mano esencija atsisako tave pamiršti?
Ar žinai kaip sunku minėti asmenį, kuris tapo tavo ir kitų praeities dalimi, be galimybės vėl kadanors pasimatyti, tarsi tu būtum žuvus...?
Dažnai žvelgiu Kaelumuso pusėn, lauku netikėto šaukimo susirinkt Dangaus Karalystėje, bet, kad nors tai įvyktų, aš kiekvieną kartą sau primenu, kad tavęs ten daugiau nebesutiksiu...Viskas dabar yra ir bus kitaip be tavęs. Jaučiau pareigą tądien tavęs neišleist. Sustabdyt. Bet gi negaliu laikyti prieš tau duotą paklusnumo valią...
Taip ir nesugebu ištarti sudie, žodžiai stringa gerklėje...
YOU ARE READING
Ilgesio Himnas
Fantasy(TAISOMA) Nesibaigiantis karas, atvėręs giliausias pragaro širdies gelmes. O kas jei kažkada žaliavę medžiai jau nuvyto, o kadaise vieta, kurioje gyvename bus vadinama "laimingųjų ginklų" šalimi. Kas jei paukščiai nebeskris, o laikas tik sustos? Ver...
