Ilgesio Himnas

Miško Kuždesiai

 Kai mėnulis jau buvo visiškai išryškėjęs, elfai su belaisviais grįžo į rūmus.

 Cedriko prašymu kiekvienas nanis, tai yra tie mažieji padarėliai, būtų apgyvendinti atskiruose rūmų kambariuose. Elfas nenorėjo, kad bent vienas iš jų būtų surištas ir nuvestas į požemius.

 Pratiečiai nušoko nuo savo eikliųjų žirgų, išėmė jiems iš burnų žąslus, užmetė balnakilpes ant balno, atlaisvino pavaržas ir paleido gyvūlius į  Sempervirento pievas.

 Jie užlipo laiptais į rūmus, elfai lydėjo Cedriko išgelbėtus belaisvius į jų kambarius, o Redukantas su sūnumi žingsniavo link didžiosios menės.
- Jaunasis pratieti ! ,- sušuko nanių vyriausis, žvelgdamas į auksaplaukį Cedriką.

 Atsisukęs Cedrikas pamatė į jį žvelgiantį, vakare išgelbėtą nuo tėvo kalavijo kirčio padarą. Elfas priėjo prie mažojo žmogaus ir pritūpė, norėdamas susilyginti su jo ūgiu.

- Koks tavo vardas, pratieti?

- Cedrikas.

- Nors mūsų tauta yra maža, tačiau vieninga. Šie naniai,- Atsisukęs į juos parodė delnu,- yra pasiryžę padaryti viską dėl savo vedlio, tai yra žinoma - manęs, Alfrigo,- Jis nusijuokė,- Ir tai, kad aš juokiuos, nereiškia, kad aš to nevertinu. Todėl, tau ir dėkoju, Cedrikai. Savo tautoje tave vadinsime Cedriku Merisorkorsiu, arba Cedriku Gailestinguoju,- Alfrigas jau buvo nusisukęs ir ruošėsi grįžti prie savo gentainių, tik staiga persigalvojo,- Ir galų gale,- Nanis atsiduso,- Taip aš žinau - esu nutrūktgalvis, na, gal kartais ir kvailys. Dažnai rizikuoju savo brolių ir draugų gyvybėmis, todėl ir gerai, kad atsiranda tokių kaip tu, Cedrikai.

 Jaunojo pratiečio veide atsirado plati ir nuoširdi šypsena. Alfrigas linktelėjo elfui ir nuėjo prie savo tautiečių. Cedrikas atsistojo, atsigręžė į menės duris ir nuėjo link jų.

 Ten įžengęs, jis pastebėjo už sosto, prie medinio stalo sėdintį Redukantą. Elfų valdovas rašė laišką į Kaeliumo arba  dar kitaip vadinamą - Dangaus karalystę, kur buvo įsikūrę angelai. Laiške jis parašė nuo kur jo žvalgai padarus stėbėjo ir sekė. Aprašė jų elgesį  ir išvaizdą. Ir galiausiai - kaip jie save vadino. Redukantas prašė kuo skubiau surengti tarybą.

 Valdovas paliko menę ir skubiai nužingsniavo į lauką. Sustojęs prie rūmų, jis tyliai sušnabždėjo kažkokius žodžius ir ištiesė ranką. Netrukus iš po mėnulio skliauto nusileido nedidelė pelėda. Elfas pririšo jai prie kojos laišką ir labai tyliai tarė ' Į Kaeliumą, skubiai '. Su tais žodžiais pelėda atsispyrė nuo pratiečio rankos, plačiai išskleidė sparnus ir nuplasnojo link Saulėlydžio kalvų.

- Taip bus greičiau nei siųst raitelį. Sparnuotis lengviau įveiks kliūtis savo kelyje.

 Tai taręs Redukantas nulenkė galvą ir padėjo jaunąjam pratiečiui ranką ant peties, bet vos tėviškai į jį pažvelgęs, jis skubiai išėjo, palikdamas Cedriką vieną. Cedrikas liko stovėti ant rūmų slenksčio, jo auksines garbanas taršė nakties šiaurys, jo melsvose akyse spindėjo šaltas mėnulis. Elfas giliai įkvėpė gaivaus nakties oro ir grįžo atgal į rūmus.

 Kitos dienos ankstyvame ryte buvo gautas atsakymas. Saulė dar tik kilo virš horizonto rytų pusėje. Virš pievų sklaidėsi rūkas, ant žolių buvo nusėdusi lengva šalna.

 Po valandos nuo laiško gavimo elfai ir naniai jau buvo pasiruošę išvykti. Kadangi naniai buvo maži, jie buvo sutalpinti į vežimą, kurį traukė stiprus, raumeningas darbo arklys, tik, žinoma, jau nebe pirmos jaunystės.

 Cedrikas vilkėjo tamsiai žaliais marškiniais, kurie buvo ilgio sulig jo keliais. Jo kelnių spalva buvo panaši į marškinių, tik tamsesnė, o batai tamsiai odiniai. Ant viršaus elfas buvo užsimetęs žemės spalvos apsiaustą su gobtuvu, iš po kurio matėsi jo auksinės pečių nesiekenčios garbanos.

 Visi laukė Redukanto. Keletas minučių ir jis jau buvo čia. Valdovas sėdo ant savo obuolmušio žirgo ir tarė porą žodžių :

- Josim šiaurine kryptimi tris dienas link Višešos upės. Ją pasiekę, josime iki kalnų perėjos dar keletą valandų.

 Nieko nelaukę elfai paragino žirgus link Safyro miško. Prabėgus šešioms valandomis, Saulė slinko į dangaus vidurį. Jau buvo matyti didingojo Safyro miško pakraštys.

 Dar trys valandos ir jie jau pasiekė pirmuosius miško tankmės medžius. Cedrikas retai čia lankydavosi, tačiau jį visad labiau žavėjo aukšti, išmintį saugantys miškai ir viržynai nei ramiai banguojančios, tuščiai leidžiančios dienas pievos.

 Elfų žirgai žengė vidun į aukštų, storais kamienais, plačiomis šakomis išsiskleidusių medžių karalystę. Girioje buvo tamsu, o augalai ramiai ošė. Tarp medžių krito pavieniai saulės spinduliai, kurie šildė samanomis apaugusią miško paklotę.

 Tik įžengus vidun, Cedriko veide atsirado plati, laimės pilna šypsena, o jo akys spindėjo iš džiaugsmo. Jis vis žiūrėjo į medžių šakas, pro jų lapiją krentančius Saulės spindulius. Elfas klausėsi medžių ir paukščiu giesmių.

 Įjojęs į miško glūdumą Redukantas keliavo dar tris varginančias valandas, kol pagaliau sutabdė savąjį žirgą ir už jo jojusius karius. Diena ėjo į pabaigą, visi buvo labiau išsękę nei pavargę nuo alinančios dvylikos valandų kelionės, o ypač žirgai.

 Raiteliai nuėmė žirgams balnus ir kamanas, nuvedė juos prie šaltinio pagirdyti, atvėsinti jų išsitempusių kojų raumenis. Tą patį padaręs Cedrikas paliko savo žirgą prie šaltinio. Jo kojos ir mintys liepė jam apsidairyti po mišką. Pajausti jį.