Ilgesio Himnas

Aidai

Tarsi prisimindamas tuščiai kritusius šios žemės sergėtojus,  vakaro dangus pagarbiai nusidažė karių kraujo raudoniu. Tai lyg ir žuvusiųjų paliktos žymės, kurios niekada neturėjo būti užmirštos bei laiko ir paniekos sutryptos. Sumaišties amžiai sieks nuplauti praeities įvykių tyrumą. Bet ar palaimos spinduliai sugebės nušviesti tamsias melo akių gilumas? O gal tamsos ir tuštybės debesys užgoš tiesos blyksnius?

Daugeliui elfų kirbėjo šie tolyn vedantys apmąstymų keliai. Ir daugelis karių žvelgė į laukus, kur stovėjo suakmenėjusios pabaisos ir save motinai žemei atiduodantys karo broliai. Baimės kaustomi elfai nedrįso grįžt pievon, tam, kad garbingai išlydėtų tautiečius. Jų ausyse vis dar skambėjo lauku skriejančios aimanų ir kalavijų dužių garsai. Pasąmonėje, elfai matė šaltu krauju išpurvintus savo tada dar gyvybės neatėmusis ginklus.

Ne vienam buvo įstrigęs tuščių, besielių akių šaltumas, jų pasibjaurėtinas atmestinumas. Akių giluma sutikdavo elfus jų sapnuose, paversdamos juos košmarais. Akys tarytum stebėdavo, bet atrodė ištroškę, šios sekdavo tavo menkiausią judesį. Kad ir kokiame sapne tu bebūtum, jos spoksodavo į tave už tolimo pamiškės šešėlio, pievų tolio ar dangaus aukštybių. Tas žvilgnis neduodavo elfams ramybės.

Vakarėjant Cedrikas pabudo iš košmarų tinklo, išpiltas šalto prakaito, jo stiklinės akys spoksojo į palapinės lubas. Silpna ugnies liepsnelė drebėjo vos mažam vėjo gūsiui patekus čionai. Tačiau ne tik šiltas vakaro vėjalis čia prasiskverbė, bet ir paskutinieji šiandienos saulės spinduliai šmėžavo tarp užuolaidų.

Elfą kankino ne vien jaučiamas fizinis skausmas, bet kaip ir minėjau, praėjusios dienos išgyvenimai. Per vargus pakilęs iš patalo, pratietis išslinko iš savo minčių kalėjimo. Užsimetęs girios žalumo apsiaustą, jis pravėrė užuolaidas. Jo dėmesį patraukė mažyčiai žiburėliai klaidžiojantys tarp niekuom tapusiais medžiais. Žiburėliai lengvai suposi tarm kamienų lyg kažko ieškodami. Jų tylios giesmės netgi atskriejo iki elfų poilsiavietės. Viskas kas vyko šiomis dienomis buvo be galo keista. Cedrikui nebuvo aišku ar jis visa tai sapnavo, ar tai buvo realybė.

Tačiau dabar buvusi Aukštųjų Pušų Giria atrodė dar ramesnė. Ji lyg užmigo amžinu miegu, nebelaukdama kieno nors ištiestos rankos pagalbos.

Keletas tenebrusių karių žygiavp pro šalį. Kaip ir Cedriko, taip ir jų žvitrios akys užmatė miške siūbuojančias švieseles. Vienas iš jų nulėkė link kitų tenebrusių, o šis liko stovėti. Pratietis nesuprato jų tokios reakcijos.

- Tos švieselės... Kas tai? ,- Tyliu balsu užklausė Cedrikas.

- Aidai ,- Neatitraukdamas akių nuo horizonto sumurmėjo tenebrusis.

Pratietis neturėjo žalio suvokimo apie ką tenebrusis kalbėjo. Jo mąslingas žvilgsnis nuskriejo link jo, tarsi prašydamas paaiškinimo.

- Tai miško dvasios ,- Tenebrusis tęsė ,- Jų kūnai yra medžiai. Šiam tik žuvus, aidas palieka kritusį savo kūną. Diena iš dienos, aidai raudoja už gyvybės netekusiuosius, klaidžioja tarp jų...

- Kodėl jie neišnyksta?

- Aidai ,- Pasitikrindamas užklausė elfas.

 Cedrikas atsakė menku galvos linktelėjimu.

- Jie tebegalvoja, kad gali prikelti medį, tačiau tuo pačiu aidai ir yra įkalinti. Ne taip kaip mes, aidai nemato išėjimo. Tas medinis kamienas jiems buvo tarsi viskas. Tam, kuris jam padeda išeiti... gauna nuostabią likimo dovaną...

 Elfui nespėjus pabaigti kalbos, pasirodė raitas Arkusas su tokiais pat tautiečiais. Šaltais žvilgsniais kariai pasileido pievon. Elfas, kuris ką tik kalbėjo su Cedriku taip pat buvo išnykęs. Už jo stovėjo menką tenebrusių grupelė. Vos penki elfai. Žinoma, tie patys medikai, tarp kurių buvo raudonplaukė. Jų ašarom pasruvusios akys maldavo tautiečius grįžti, bet tuo pačiu sveikino už tokį pasiaukojimą ir ryžtą.

Mažos, ryškias švieselias pasičiupusos raitelių figurėlės, lėkdamos pieva lėtai ėmė nykti, pavirsdamos niekuom ir galiausiai dingdamos. Tai buvo begalp liūdnas vaizdas. Cedrikas nujautė, kad tenebrusiais paliks šį pasaulį, tik nesitikėjo, kad taip greitai. Tačiau jie jį paliko didingai, pasiaukodami, dėl tų, kurie kenčia. Ir už tai, kaip tenebrusis sakė, jie gauna nuostabią likimo dovaną - kelionę ten iš kur tik išrinktiesiems galima sugrįžti.

Netrukus apie tamsiųjų elfų išvykimą sužinojo ir Redukantas. Nevilties apimtas jis beprąsmiškai tupėjo savojoje palapinėje. Dalis jo pyko ant elfų už jų veiksmu, bet ir dalis užjautė. Bet daugelis tų, kurie nesuprato tenebrusių veiksmų, smerkė juos už jų bailumą. Už jų beviltišką pasidavimą ir atsidavimą žemei. Pasaulis pradėjo irti ir visi tai matė, tačiau slėpė. Bet tai bebuvo vieša paslaptis.

- Ryt išjojam ,- Nusivylusiu tonu tarė Redukantas ,- pasiruoškit.

Paskutinįjį kart pažvelgęs į sūnų, pratietis išnyko nakties tamsos gelmės. Kęsdama ant jos širdies prisidėjusią dar sunkesnę naštą, elfė tupėjo ant šalia lovos esančios skrynios. Tačiau jos desperatiškas skausmo kentimas nepasiteisino. Cedrikas matė vis dar tą patį sielvartą jos akyse, kurios su kiekviena skausminga nelaime vis temo. Jis žinojo, kad jai niekuo negali padėti tik ją išklausydamas. Žinodamas, kad Korona yra herbalistė, Cedrikas paprašė papasakoti apie įvairiausias žoleles.

 Mergina ištraukė kelis džiovintus lapelius iš krepšelio, rūpestingai prikabinto prie jos diržo.

- Gyslotis ,- Ši pažvelgė į menką lapelį ,- Puikiai tinka uždegimo slopinimui.

Elfė pasakojo gan daug. Buvo neįtikėtina, kiek ji žinojo apie paprastas žoles, kurias Cedrikas retkarčiais matydavo pievose ar girioj.

- Jonažoles dažniausiai randu miškuose ir pamiškėse, nuostabus gydomasis augalas ,- Jos veide pasirode menkutė šypsena, kuri tuojau pat išnyko.

Korona, atrodė sustingusi, jos liūdnos akys žvelgė į menkutį jonažolės lapelį. Iš to buvo galima suprasti, kad šis augalas jai kažką reiškė. Priminė kažką gražaus ir mielo širdžiai. Idėmus elfo žvilgsnis pažadino merginą iš jos apmąstymų gėlmių.

Iš lauko atsklidęs vėjeis taršė Koronos ilgus plaukus, kurie lyg šoko išvien su liepsna. Jos menkas atspindys tebežibėjo, giliose elfės akyse.

Užklumpa metais kai jaučiamės netekę visko, bet ar tikrai visko? Visgi kažkas grįžta ar naujai atsiranda. Tai lyg metas, kada tu į viską gali pažvelgti kitaip, tavo pasaulis jau yra kitoks. Ir jei jau nebeturi ko prarast - siek to, kas manai tau yra geriausia. Bet amžinai nesvajok apie neišsenkamus turtus ar šlovę, tavo kūnui pasiligojus šie nebus prie tavo ligos ar net mirties patalo. Jie nesuteiks pilnatvės ir vidinės šilumos jausmo...