Ilgesio Himnas

Žvaigždžių Norai

"Nėra tokios palaimingos vietos Dunjoje kaip "rojaus", nes rojus negali būti taip lengvai sunaikintas... Toji vieta negali degti amžinoje agonijoje..."

ᛉᛉᛉ     

Ta pati žiema atskyrus pasaulį nuo gyvybės žydėjimo, dabar savo gniaužtuose laikė tik šmirinėjančius šešėlius. Žiemą greitai keitė pavasaris, o šį vasara, ruduo ir galiausiai toji mūsų valdovė - žiema. Palaimingas buvo šis pusmetis. Elfų tautos ėmė atsigauti, kraujuojančis žaizdos užsivėrė. Su lyg pavasariu prasidėjo laimės metas. Per Dunją nuaidėjo žinia apie dviejų tautų sąjungą : angelų valdovas Siliariumas vedė Vandenų princesę Kokuilę.

ᛉᛉᛉ     

Vėsų pavasario rytą, Cedrikas leido laiką silpnais spinduliais nušviestoje bibliotekoje. Jo krėslas stūksojo netoliese pravirų durų, pro kurias pakliuvęs vėjo gūsis taršė jo auksines, mentes siekančas garbanas. Atrodė, kad į elfui pakako jo plonyčių, pramatomų marškinių šilumos šįryt. Rankose jisai laikė jam seniai paliktus Koronos užrašus.

- Jau tūkstantinį kartą skaitai tuos žolininkų užrašus ,- Pro veriamas duris pasigirdo rūstus balsas ,- Nejau ,- Redukantas įsižiūrėjo varganą į knygos viršelį ,- Čia tie patys tenebrusės užrašai?

Auksaplaukis elfas apsimetė tarytum neišgirdęs pašiepiančio valdovo balso.

- Cedrikai, ar gi nelaikas jau paleisti tas liguistas svajones? ,- Lėtai žingsniais jis siekė senos knygelės ,- Laikas eina, o tu vis dar čia kerpėji ,- Redukantas lėtai įkvėpė ,- Toji druidė seniai plaiko mūsų žemes, nužengė ten kur turįs atliksti savo šentas pareigas, galų gale, laikas ir tau judėti.

- Ko norite, tėve? ,- Pasigirdo atsakomasis balsas ,- Nejau jus trikdo mano buvimas šioje rūmų dalyje?

 Redukantas šyptelėjo.

- Žinoma, kad trikdo. Ištisas dienas leidi kitoj Višešos pusėj persekiodamas hirudus, naktis - tupėdamas čia ,- Šitas stabtelėjo ,- Ištisus metus. Išjok, Cedrikai, prasiblaškyk, kad it tarkim į Aeternumo viržyną.

- Ir ko tenai, aukso gyslą atradai? ,- Sarkastiškai auksaplaukis šyptelėjo.

- Hm.. Būtų neblogai, Cedrikai, tačiau ne ,- Redukantas iš lentynos pagriebė knyą ,- Matai, norėčiau, kad aplankytum naują elfų tautą, susipažintum...

- Kad sąjungininkų raščiau? ,- Ausaplaukio klausimas taip greitai nuskambėjo kaip ir Reduknato dedama knyga atgal, greitai dingo tarp kitų knygų nugarėlių.

Redukantas šyptelėjo ir netrukus pasitraukė iš bibliotekos, palikdamas Cedriką vieną su savom mintim.

ᛉᛉᛉ     

Augantys saulė spinduliai žmėžavo tarp trapių pavasarinių pumpurų, rūkas nusėdo palikdamas malonios gaivos kvapą. Delingurusas lengvai risnojo senuoju girios taku, tai šiek tiek paspartindamas žinsnį, tai sulėtindavęs. Lyg sveikindami elfą sučiulbo plikose šakose tupėję giesmininkai, po ilgos žiemos, atrodė viskas vėl atgimė.

Neprabėgo nė pusdienis kai Delingurusas pasiekė Safyro girios pakraštį. Po neilgos pertraukos žirgas lėkė it vėjas beribe, jam iki gyvo kaulo pažįstama pieva. Vakarop persikėlęs pro Alksnio kalvas Cedrikas sustojo nakčiai pailsinti žirgą ir save.

Tą nakt stebėjo jisai žvaigždes, jų šaltą šokį dangaus skliaute. Žvaigždės jam tebuvo tolimos šviesos tuščiai spinduliuodamos savo esenciją. Daugelis jise matė kelius, praeitį ir ateitį.

"- Kai būvau mažas padarėlis, mama man vis kartodavo, kad žvaigždės yra kiekvieno gyvo svajonės ,- Kartodavo tenebrusė ,- Tačiau aš ją netikėjau, jei dangus būtų pripildytas mūsų svajų - jis nušviestų naktį kaip saulė nušviečia dieną."

Cedrikas užsispoksojo į milžinę Šiaurinę, kuri nenustojo raibuliausi tarp kitų mažesnių žvaigždžių.

ᛉᛉᛉ     

Išdidžius laukus dar puošė maloninga rytinė rūko skraistė, kai tolyje Cedriko jūros mėlynės akys užmatė stūksantį nediduką kaimelį prie viržyno. Mėnulio šviesos elfai atrodė be galo taikūs : nebuvo nei vieno individo, kuris nešiotųsi kokį nors ginklą. Bet, tiesa, jie nebuvo patyrę karo teikiamo skausmo ir liūdesio.

Neilgam trukus, miestelyje nebuvo nepastebėtas tamsus padaras, lyg šešėlis slenkantis tarp trobelių. Ten toleliau stovėjo elfų būrys, lyg musės apspitusios žemėlapį. Cedrikas tuojau pat užmatė deimantu puoštą šakelių karūną ant rudaplaukio galvos.

- Pratiečių sveikinimai ,- Pasirodė jaunas elfas su šypsena veide.

- Sveiki atvykę, Redukantai ,- Iš minios išdygo karūnuotasis ,- Laukėme jūsų pasirodymo.

Cedriko veidas greitai persimainė, bet sumišusį žvilgsnį pakeitė šilta šypsena.

- Atvykau tėvo vardu.

- Ak, taip ,- Šiek tiek nusilenkęs rudaplaukis tęsė ,- Cedrikas, jaunasis pratiečių princas. Teko apie jus girdėti.

Rudaplaukis mostelėjo ranka, liepdamas savo bendrataučiams išeiti, tuo pačiu patraukiant ant stalo gulėjusius popierius.

- Sėskitės šalia, Cedrikai ,- Mandagiai paliepė elfas ,- Ko nors labai ypatingo negaliu pasiūlyt, tad ar mūsų žemių vynas tiks? ,- Užmatęs nebylų pratiečio linktelėjimą valdovas tęsė ,- Taigi, kaip žinote, mes čionai atžengėme kuomet pasaulis skendėjo šaltyje, daug ko nežinojome ir daug ko nenugirdome. Labai nudžiugau kai jūsų "garsioji" taryba suteikė mums šiltą priėmimą, juolab suteikė prieglobstį... ypač pagalbą kovoje su goblinais...

- Goblinais? Niekada negirdėjau, kad šiose žemėsė būtų buvę tokių gyvių ,- Cedrikas šiek tiek susimąstė ,- Tik iš Albusų kalvų patrulių vis pasigirsdavo apie Alksnio kalvose šmirinėjančius "rūpūžiokius".

- Žinoma jų čia pilna ,- Šyptelėjo elfas ,- Iš to viržyno ,- jis pamojo galva girios pusėn ,- Nuolat išlenda koks nors keistas padaras, bet dažniausiai goblinai. Begėdžiai nuolat ką nors nusisavina. Nesinori atimti gyvybės net it tokiam netikėliui, tad ieškojome taikių būdų su jais tvarkytis. Kalbėtis nepavyko, net nesileidžia prisiartinti, mat grąsinti ima ir tuojau pat skuosti pievon ,- Staiga tamsiaplaukis elfas į ranką paėmė kalkakmenio gabalėlį ,- Atvyko žiemą čionai tarybos pasiųstas elfų žiniuonių būrys, pribarstė druskos ir šio akmens aplink gyvenvietę, pridūrė, kad būtų ne pro šalį kuo geriau apšviesti kaimelį.

- Žiniuonių būrys? ,- Cedriko balsas persimainė ,- Ir dar tarybos siųstas? Prašau, papasakokite plačiau.

Šviesos elfas tik pagūščiojo pečiais ir dar kartelį pakartojo ką buvo jau prieš tai pasakęs :

- Kaip žiniuoniai jie buvo savotiški ; beveik nebendraujantys, apsigobę savo tamsias mantijas...

- Tarp jų buvo ugniaplaukė moteris žaliomis miško galybės akimis?

Elfas dar kartelį papurtė galvą ;

- Kartoju, kad visi buvo apsigaubę nakties juodumo mantijas, Cedrikai, nemanau, kad šiuo klausimu aš jums galiu padėti. Tai buvo prieš metus - mums Mėnulio Šviesos Elfams tai ne menkas laikotarpis žinant mūsų mirtingumą ,- valdovas šyptelėjo.

- Atleiskite, nenorėjau įžeisti ,- Tarė Cedrikas nužvelgdamas laukus.

- Nėra dėl ko, dabar, atleiskite, turiu svarbių reikalų ,- Elfas jau stūksojo prie žemėlapių ,- Bet vis dėlto, Cedrikai, apsilankykite Albusų gimtinėje, nemenka suirutė tose giriose, manau rasite tenais savo ieškomą asmenį