Kubos Misija

1.

-Sina!- vos uždarius namų duris ir nusispyrus batus, pasigirdo mamos balsas.- Čia tu?

-Aš, aš, mam,- atsakiau, stengdamasi paslėpti tankų kvėpavimą. Rankoje laikiau įrangą, kuriai taupiausi kelis mėnesius. Tai virtualios realybės akiniai, o šalia užvakar išėjęs žaidimas.- Einu į kambarį.

Nelaukusi atsakymo, greitai užbėgau į antrą aukštą ir numetusi kuprinę ant kėdės, prijungiau akinius prie specialaus komandų bloko, o į jį įjungiau žaidimo kortą. Pagaliau. Nusiėmusi švarką ir atsilaisvinusi uniformos kaklaraištį, kritau ant lovos. Užsidėjau virtualios realybės akinius. Šyptelėjusi pusę lūpos, užsimerkiau.

-Linch, įsijunk!- tariau ir atrodo didelė banga trenkė man per veidą.

Buvau kitur, nebe namie. Aš buvau žaidime. Jaučiau savo kūną, galėjau žvalgytis aplinkui. Gera čia grįžti.

"Sukurkite savo veikėją."- Stovėdama ant didelio ploto, nematomo stiklo, pažvelgiau į priešais mane šviečiantį ekraną. Abejodama pažvelgiau žemyn į niūriame mieste vaikštančius žaidėjus. Merginų buvo vos kelios. Pasirinkusi vaikino avatarą, pakeičiau jo drabužius į juodus. odinis apsiaustas iki kelių, turintis plačia apykaklę, tamsus diržas, plėšytos kelnės, rudos akys, aštrus žandikaulis ir trumpi balti plaukai. Man patinka. 

Prie vardo, turėjau pasikankinti. Bet supratusi, kad mano žaidimo įgauti įgūdžiai liks tik jeigu prisijungsiu su senu vardu ir veikėju, atsidusau ir suvedžiau vardą. Kasha. Prisijungusi, užsimerkiau dėl debesų, kurie užtemdė vaizdą. 

Atsiradau pagrindiniame portale. Čia sostinės gatvės, kavinės, brangiausios parduotuvės ir susirinkimų aikštė su viešbučiais. Išsiėmusi iš inventoriaus snaiperį, persimečiau jį per petį ir prisitvirtinusi prie diržo pistoletą, pradėjau eiti pro kitų žaidėjų grupes, kurie tikriausiai jau planavo naują reidą ar naujokų apiplėšimą.

Bet vos įėjusi į pirmą šovinių parduotuvę, sugebėjau pasidžiaugti tyla. Nekreipdama dėmesio į perkainuotus ginklus ant sienų, priėjau prie pardavėjo.

-9 milimetrų, 200 vienetų,- be užuominų tariau ir šis mane keistai peržvelgęs, ištraukė dėžutę reikiamų šovinių. Atidarius atidžiai juos peržvelgiau. Visi atrodė nepažeisti ar sulankstyti.

-250 kvarų.- Sunėrė rankas pardavėjas. Jo raumenys išryškėjo nuo spaudimo, o aš, jaučiau tuoj sprogsiu iš pykčio.

-Tai daugiau nei kvaras už šovinį!- sušukau, išgirsdama už savęs suskambantį naujo prekeivio skambutį.

-Sveikas, Kretai.- Už savęs išgirdau paauglio balsą. Susiraukusi žaibavau akimis į pardavėją.

-Nusipirkai savo dvynes?- pasipuošęs veidą šypsena pardavėjas, susidaužė kumščiais su jaunuoliu, stovinčiu man iš kairės. 

Pažvelgiau į vaikiną, suraukusi akis. Keista, jis ne taip, kaip "tipiškas" veikėjas, buvo ne su karine uniforma, o panašiu apsiaustu kaip aš. Tik manasis buvo atviras ties priekiu platesnis, juodas, o jo- tamsiai pilkas,  siauresnis ir be kalnieriaus. Vaikino žalios akys blizgėjo iš didingumo, ryškiai mėlyni plaukai buvo išsiplaikstę į šonus, o lūpos- perkreiptos šypsnio.

-Taip, štai ir jos.- Netgi pati susidomėjusi, ką šis vaikis parodys, stebėjau, kaip jo rankos, atsega nuo diržo du ginklus. Nesusilaikiusi prunkštelėjau iš jo paprastų- Dual Barettas. Tai treti pagal silpnumą ginklai. Matosi, kad naujokas.

-Dual Barettas tik greitai šaudo. Nieko gero.- Padėjau ranką ant vaikio peties ir patapšnojusi, uždariau perkamų šovinių dėžutę.

Vaikinas pažvelgė į mane, išgirdęs pašiepimą ir susiraukė. Padavėjas nuleidęs sunertas rankas vėl sugrįžo ties manimi.  

-200 kvarų ir imu.- sunėriau rankas ir pažvelgiau į pardavėją. Mano stovėsena, lyg kareivio.

-250 kvarų, tai sandoris.- storu balsu toliau komandavo. Suspaudusi stipriai rankas į kumščius, pajutau, kaip rankų pirštai sutraška. Bet po sekundės atsipalaidavau ir išpūtusi orą, padėjau vieną kumštį ant staliuko.

-400 vienetų už 400 kvarų.- pažvelgiau tiesiai pardavėjui į akis. Šį kartą jam turėjo tikri. Privalėjo tikti. Už 400 kvarų gali išsinuomoti keturių žvaigždučių kambarį nakčiai. 

Neketinu laukti visą dieną..

-420 kvarų.- vis tiek pakeitė kainą ir šį kartą sutikau. Vis dėl to išsikovojau mažesnę kainą.

-Tinka.- Pasisukusi nuo tų dviejų, pakėliau ranką ir brūkštelėjusi pirštą žemyn, atsidariau  pagrindinę meniu. Išsiėmusi iš avataro banko reikiamą sumą, padėjau maišelį vyrui.

- Buvo smagu turėti reikalų su tavimi.- jis linktelėjo ir matėsi kad buvo laimingas.

-Man taip pat,- tariau įsidėdama į vidinę kišenę padėtas jau dvi dėžutes po du šimtus šovinių. Supratusi, jog jei turėsiu su juo gerus santykius, gal vis dėl to tai pravers.- Aš Kasha.

-Džekretas.- Paspaudėme vienas kitam ranką linktelėdami.

-Iki kitų šovinių,- atsukusi nugarą dviems vaikinams, užverčiau akis ir nesulaukusi atsakymo, išėjau iš parduotuvėlės. 

Džekretas..

Atsidariusi per meniu klavišą žemėlapį peržvelgiau veikėjų būvimo vietas. Šyptelėjusi sau po nosimi, atsispyriau nuo žemės ir pasinaudodama išdidintu šoklumo lygiu, užšokau ant vieno iš pastato stogų. 500 metrų nuo pirmosios žaidėjų grupės.

Per keliasdešimt metrų nuo jų į šoną, prabėgusi į priekį užtemdžiusius griuvėsius, pasirinkau aukščiausią tašką ir kaip galima greičiau prisėdau. atsidariusi žemėlapį, apžvelgiau teritoriją aplink. Įdomu. Pasirodo jie raudonieji žaidėjai. Tai žaidėjai, taip pat žudantys kitus avatarus. 

Jie sėlina prie kitos grupės, jiems nežinant. O tie, matosi naujokai. Tik jie nesinaudoja ant stalo patiektais pliusais. Vis dėl to nusprendusi, kad naujokams reikia pasidžiaugti laisve, pakeičiau poziciją ir atsisukau į juos, kaip tik sustojusius žaidėjus. 

Telieka laukti tų, kurie ketina pulti.Ir reikėtų pažaisti su jais. 

Tik šį kartą.. mano būdu.