Kubos Misija

21.

|Vienuolikta valanda|

Stebėdama aukštyn, ore švystelėjusį, Kataną, prikandau liežuvį. Pabandęs pulti monstrą, vaikinas vos išsisuko- negavęs smūgio. Genijus, tegul apsižvalgo. Žiūrėjau bosui į akis, delne gniauždama kalavijo rankeną. Jaučiausi patenkinta savimi ir užvaldyta adrenalino. Pašokusi viršun užsimojau kalaviju kirsti iš viršaus. Pašaipiai šyptelėjusi suleidau ašmenis vidun, išgirsdama skaudų žvėries klyksmą.

"Negi iš tiesų manei, kad mane nugalėsi?"- mintyse pasišaipiau, bet netrukus atgavau blaivų protą. Viskas atrodo per daug lengva.

-Laikykitės kartu!- pamatydama perspėjamų žaibų Kremės liepsną, susiraukiau. Stovėjome nugara vienas į kitą. 

Staiga atitrūkusi nuo pastato lubų kolona sukėlė milžinišką dulkių debesį. Pakėlusi akis, pajaučiau krūtinę perveriant baimei. Tebegniauždama delnuose kalaviją, virptelėjau, galiausiai išgirdusi šio svyrančio griūvėsio gausmą.

-Visi šalin!- surikusi iš visų plaučių, stumtelėjau žaidėjus šonan, netrukus pajusdama, kaip mano kūną uždengia tamsus šešėlis. Pakėlusi akis, pajutau, kaip kūną užvaldo baimė. Buvo per vėlu veikti, arba mane taip tik nuteikė mąstysena.

-Kasha!- Pasukusi akis šonan, žvilgtelėjau į persigandusį Kataną. Bet aukščiau- koloną artėjant link mano veido. Ar tikrai taip aš viską baigsiu?

Apsidengusi veidą rankomis, tebelaikančiomis kalaviją, viena iš jų- užėmiau ašmenis. Taip gal atsiras šansas išgyventi. Pro tarpą žvilgtelėjusi nurijau seiles, susiriečiau, išgirsdama garsų bumbtelėjimą. Didelis dulkių debesis beveik parvertė mane nuo kojų, kol tuo tarpu- užsimerkusi, nieko negalėjau įžvelgti. Drebančiomis galūnėmis, susvyravusi, atitraukiau nuo veido rankas ir kiek virpančiomis iš baimės akimis, sutikau rudas kolonos plytas. Atrodo galėjau suskaičiuoti centimetrus, skiriančius mano veidą ir ją. Kolona, įsirėmusi į subliuškusio boso kūną, kelis kartus sutraškėjo, kol galiausiai- galutinai pasiekė ramybės stadiją. Mano kojas tiesiog pakirto. Priartėjusi prie žemės, nuleidau akis, vis dar neatsigaudama nuo šio įvykio.

Aš galėjau mirti.

-Kasha!- prie manęs sukritęs Katanas, paėmė į glėbį, priversdamas mane susivokti, jog turiu susiimti.- Kodėl tu nebėgai? Ar tu visai išprotėjai?!

Tylėdama, atrėmiau į jo krūtinę skruostą. Taip, aš galėjau mirti, bet aš gyva. Žaidimą užvaldęs žmogus norėjo mane nužudyti, bet jam atrodo koją pakišo matematiniai rodmenys. Prieš akis atrodo galėjau matyti mamos ir Hario veidus. Negaliu leistis taip už valdoma baimės, kaip dabar. Negalėjau net pajudėti.

-Atleisk, mane užvaldė baimė, negalėjau žengti net žingsnio,- Apsikabinusi Kataną, išgirdau jo išleistą atodūsį. Įkvėpęs oro, vaikinas pabandė nurimti.

-Tu mane išgąsdinai, žinai,- jis sumurmėjo man į plaukus, priversdamas kiek šyptelėti. Visas nerimas ir baimė išgaravo sekundžių momentu.-Galvojau, kad tavęs nebepamatysiu..

-Ramiai, aš gyva,- Kiek atsitraukusi, šyptelėjau ir pridėjau jam prie skruosto delną.- Daugiau taip nebebus.

-Žiūrėk tu man,- jis pavargęs nuo emocijų, nuvalė man nuo drabužių dulkes, kuriomis pasipuošia kolonos kritimo metu. Atsistojęs vaikinas pakėlė mane ir patraukė nuo peties plaukus, peršokusius į priekį. Silpnai šyptelėjau, jis manimi rūpinasi.- Kad kitą kartą manęs taip negąsdintum. Pažadėk.

-Žinai, kad to neįmanoma tęsėti-

-Pažadėk,- vaikinas nepasidavė. Teko nusileisti ir linktelėjusi, nusukau akis. Jaučiausi kalta, kad meluoju jam. Dar keturios užduotys, o tai reiškia, kad bent penkis kartus mane bandys nužudyti. O tada.. galiu ir mirti.

**

-Tu išlikti gyva dėl savo šeimos. Nuo tavęs priklauso jų skausmas.- Staiga sumurmėjo vaikinas, stebėdamas laužo liepsnas, šokančias baletą, visai arti mūsų.

-Negi manai, kad juos tikrai nuskriaustų?- Tylomis paklausiau, pažvelgdama į dešinį delną, kuriuo sruvo kelios kraujo srovelės. Sugniaužusi pirštus į kumštį, paslėpiau jį šešėlyje, visai šalia savęs.

-Tu nesusivokei, tiesa?- paniuręs Katanas privertė mane suklusti. Nusibraukęs nuo veido plaukus, tyliai atsiduso. Pirmą kartą mačiau jį tokį susimąsčiusį ir paniurusį.- Jie nesakė, kad juos skriaus. Jie sakė, kad jie kentės.

-Nesuprantu link ko suki,- tyliai ištarusi, taip pat nusukau akis link laužo. Kad ir ką jis turi pasakyti, mane baugina. Jis taip buvo susirūpinęs manimi, kai beveik sutraiškė kolona. Net tokios mintys privertė mano odą pašiurpti.

Katanas tylėjo. Atrodo jam reikėjo sukaupti daug jėgų keliems žodžiams. Stebėjau jo kvėpavimą, sukaustytą kūną. Toks jausmas, lyg jo žodžiai apsuks žaidimą aukštyn kojomis.

-Turiu omeny tai, kad-..-užsikirtus vidurį sakinio, vaikinas sukando lūpą. Jo veidas buvo rimtas, bet viduje jaučiau, koks išsigandęs jis yra.- Tai kad..

-Tiesiog pasakyk,- Galiausiai praradusi kantrybę, suspaudžiau rankas į kumščius, pajusdama, kad dešinė ranka sugijo. Pakėlusi ją, pažvelgiau į kraują, kuris blizgėjo, atrodo pasimetęs dėl dingusių žaizdų.

-Gerai,- vaikinas pasidavė ir stipriai suspaudė akių vokus, bei rankas į kumščius. Jo kūnas pradėjo tirtėti, priversdamas mane susirūpinti.- Turiu omenyje tai, kad jie minėjo šeimų kentėjimą ne fiziškai, o emociškai!

-Tai man nieko nesako, žinai!- susiraukusi nusivaliau kraują į suknelę, netrukus pradėdama stebėti, kaip jis tampa kodų garais. Pripažinsiu, vaizdas keistas, bet pradedu priprasti. Juk ir pati esu tik kodų lavina.

-Jie turi omenyje tai, kad..- Vaikinas vėl užsikirto, bet netrukus giliai įkvėpė ir užsimerkė.- Jie turėjo omenyje, kad jie kentės, nes mūsų gyvų nebepamatys.

Išplėtusi akis pajutau kūną nutirpstant. Dabar supratau, kodėl Katanui buvo taip sunku viską pasakyti. Jam baisu.

-Jei mirsime žaidime,- vaikinas atsimerkęs sutiko manąsias raudonas akis. Atrodo jo juodos akys huvo tamsesnės nei visada.- Mirsime ir realybėje.