Kubos Misija

15.

|Penktoji valanda|

Jausdama kakta sruvančius prakaito lašelius, silpnai prasimerkiau. Mane nuotakos stiliumi nešė Krihas, bandydamas išvengti monstro čiuptuvo. Pasodinęs mane prie kolonos vaikinas pritūpė ir suraukęs antakius, sudarė akių kontaktą, netrukus nutrauktą manęs.

-Kas tau?- Jis, bandydamas perrėkti visą žaidėjų keliamą triukšmą paklausė, bet aš nieko neatsakiau ir žvilgtelėjau į gyvybių skalę. Pilnut pilnutėlė.

Nieko neištarusi, sunėriau drebančius rankų pirštus ir iš lėto atsistojau ant kojų. Netrukus jas pakirtus, pasirėmiau ranka į koloną. Šalimais esantis monstras su dideliais čiuptuvais suriaumojo iš skausmo ir griuvo, kartu su savimi nusitempdamas savo tuščią gyvybių skalę.

Nusileidęs ant žemės Katanas įsidėjo ginklus į dėklus. Netrukus atsisukęs pažvelgė tiesiai į mane, pamatydamas išbalusią merginą, vos iš baimės besilaikančią ant kojų. Atsispyręs nuo žemės, vaikinas pasileido link manęs, bet jam nespėjus net pakankamai priartėti, akyse aptemo ir aš pajutau, kaip suglembu ant žemės.

**

Prieš akis vėl iššoko moters veidas, privertęs mane klyktelėti ir pašokti iš vietos, giliai kvėpuojant.

-Kasha!- pasigirdus Grifo balsui, apsikabinau pati save ir užklota to pačio Katano palto, kurį jis vakar man paskolino, prisitraukiau kelius.- Ji pabudo!

Spūstelėjusi petį, kuriame atrodo tebe galėjau justi skausmą, pajutau akyse ašaras. Štai ko nori žaidimo kūrėjai. Palaužti stipriausią žaidėją ir leisti jam sužlugdyti išgyvenimo planus. Iš paskutiniųjų pakėlusi akis į partnerį, nusivaliau ašaras drebančiais pirštais.

-Kas tau?- Grifas išsigandęs žvelgė į mano virpančius delnus ir netrukus juos suėmė į savas rankas.

-Vi-iskas gerai.- Giliai įkvėpusi užsimerkiau ir papurčiusi galvą pajutau, kaip esu apsupta kitų žaidėjų.

-Kasha, mes ne esam akli.- Žaidėjas, ryškiai mėlynomis akimis ir besinešiojantis Dino vardą, rimtu balsu tarė.

-Man viskas gerai,- vis vien neketinau jam pasakoti, kas čia buvo ir kas mane taip paveikė. Žvilgtelėjusi į laikrodį, esantį visai šalia gyvybių skalės, drebančiai iškvėpiau iš plaučių orą.- Eikite pailsėti, liko dešimt minučių. Aš tuoj susiruošiu.

Per kelias minutes išsivaikščiojus žaidėjams, tylomis pažvelgiau į Grifą ir papurčiau galvą.

-Man tikrai viskas gerai,- Tyliai sakydama netiesos žodžius, perbraukiau per veidą delnais. Net pati netikėjau tuom, ką sakiau. Bet negalėjau ir pasiduoti.- Ruoškis ir tu.

-Viskas sutvarkyta ir parengta.- Jis ramiai tarė, vėliau atsidusdamas.- Nežinau kas tau buvo, bet laikykis. Mums tavęs reikia.

Vaikino žodžiai privertė mane sustingti. Jausdama kaip krūtinę apima graužulys, nuleidau akis ir nusiklojusi paltą, lėtai pakilau. Galit atimti mane, bet durklo iš mano rankos neišplėšit. Pakeldama akis užmečiau žvilgsnį link kalavijo įgūdžių lygio skaičiaus. Dvidešimt trečias. Keista.

Staiga išgirsdama už savęs tylų pliuškenimą, pažvelgiau į Kremę ir ištiesusi ranką, paglosčiau jos glotnią galvelę. Atrodo viską suprasdama medūza gailiai sužaibavo, švelniai baltais žaibukais. Išspaudusi šypseną, pakėliau nuo žemės savo ginklus ir į ranką pasiėmusi durklą, užsimerkiau.

Turiu tai padaryti dėl kitų labo.

|Šeštoji valanda|

Laikydama rankoje aštrų ginklą, apsižvalgiau. Stovime bokšte, visi sustoję ratu. Esame priversti žiūrėti pro bokšto kraštus į tolį.

-Nesuprantu,- Krihas pasireiškė pirmas.

-Luktelėk,- Katanas užtildė jį mostu ir visos emocijos vėl paskendo tyloje.

Prisimerkusi pamačiau toli atsiradusį žmogaus siluetą. Bet kuo labiau jis artėjo, tuo daugiau matėsi jo dešimt metrų aukštis. Didelės akys privertė visus pašiurpti, o šypsena- įsitempti. Netrukus pasimatė ir jo draugai, taip pat bėgantys mūsų link.

Nusiėmusi nuo peties pagrindinį ginklą, atlenkiau kojeles ir apsaugas. Atrodo šį kartą padėti galėsiu tik taip. Jokių ašmenų. Pridėjusi veidą arčiau, krūptelėjau. Jų veidai kraupūs, kūnai, atrodo ne pilnai išsivystę. Pašovusi vieną iš jų tiesiai į širdį, sulaukiau garsaus trenksmo. Kūnas sukrito apie dvidešimt metrų nuo mūsų bokšto.

Užtaisiusi ginklą per naują pradėjau guldyti priešus, sulaukdama ir kitų žaidėjų pagalbos. Priešų kūnai krito ant žemės, drebindami žemę. Bet atrodo jų kiekis tik didėjo. Atbėgdami vis keistesnės išvaizdos milžinai, privertė Grifą pasimesti.

-Man baigėsi kulkos,- jis beviltiškai suriko, priversdamas mane sekundei atsitraukti nuo savo vietos. Išsitraukusi iš dėklo savo pistoletą, mestelėjau vaikinui ir vėl grįžau prie savo pareigos.

-Nesakyk, kad taip visą valandą,- savo apkabą keičiantis Krihas vėl ėmė šaudyti.

-Kad ir valandą, tegul.- Tyliai sumurmėjau ir iššovusi paskutinį savo apkabos šovinį. Išsitraukusi iš inventoriaus kitą, kuo greičiau stengiausi jį pakeisti.

Įdėjus į reikiamą vietą,greitai prigludau prie ginklo ir pašoviau vos už dešimties metrų atsiradusį gigantą.

Ėjo dešimt minučių..

Dvidešimt..

Milžinų pajėgos nemažėjo. Tik lavonų krūvos ėmė didėti, sudarydamos sieną nuo kitų priešų.

-Jų nebesimato,- Vaikinai nuleido ginklus ir pagaliau iš ramybės atsipūtė.

Sukritusi už bokšto akmeninės tvoros, sutvarkiau ginklą į normalią poziciją ir pakeičiau tuščią apkabą į naują. Atrodo su šia užduotimi buvo susitvarkyti sunkiausia. Turim pusvalandį iki kitos užduoties. O tai lygu jokiam poilsiui. Pusvalandis nėra pakankamas laiko tarpas.

-Kasha,- staiga į mane kreipėsi Markas. Pakėlusi akis, sudariau akių kontaktą. Nors nuo nuovargio manosios merkėsi.- Tu turi broliuką, tiesa?

Silpnai linktelėjusi supratau, kad visi manęs klausosi. Uždėjusi koją ant kitos, atrėmiau galvą į sieną ir užsimerkiau.

-Haris,- tyliai sumurmėjau užkimusiu balsu.- Tai jo vardas.

-O koks tavo tikras vardas?- Staiga paklausė Grifas, priversdamas mane susiraukti.

-Kokio velnio tau jo reikia,- Kiek šiurkščiai tardama, pašnairavau į vaikiną.

-Tiesiog,- deja mano piktumo žaidėjas neėmė į širdį ir patraukė paprastai pečiais.

Prieš akis iššokusios lentelės su atlyginimais ir naujais lygiais, galutinai visus užčiaupė. Žiūrėdama į ją, pasiėmiau keistą atlyginimą- kalaviją. Paėmusi jį į rankas perbėgau akimis per ašmenis. Įsidėjusi jį į dėklą šalia durklo, pajutau kokį svorį jis prideda diržui, juosiančiui mano liemenį.

-Turim dvidešimt minučių,- Katanas, atrodo paniuręs kaip niekad, sumurmėjo.- Visi pailsėkit, vėliau turėsime kautis septintąjį kartą.

Teliko devynios užduotys. Ir vėl galėsiu pamatyti Harį su mama.

Atrėmusi galvą į sieną, užsimerkiau ir suėmusi ranka vieną iš suknelės sluoksnių, išleidau atodūsį. Visa tai- vargingai reikalas.