Kubos Misija

12.

|Trečioji valanda|

Staigiai krūptelėjusi, įkvėpiau skausmingą pliūpsnį oro. Virpėdama nuo kūną varžančio skausmo, pažvelgiau į gyvybes, kurios po mažą gabaliuką pildėsi. 

Pamačiusi pro miglą griūvantį priešo kūną, išpūčiau akis. Dėl didelės jo apimties, monstras krito lėtai, kliudydamas visus sklandančius akmenis. Pamačiusi link savęs skriejantį vieną iš jų, per skausmus atsisėdau ir jausdama, kaip sužeista ranka netrukus yra apsivejama Kremės, nustūmiau sveiku delnu save nuo sienos. 

Nusklendusi tolyn, pažvelgiau viršun, kur maži žaidėjų siluetai, tikrino ar visi yra. Netrukus jie, atrodo penkiese pasileido šokinėti akmenimis žemyn. Šiaip ne taip atsistojusi, svyruodama, norėjau užsiimti už žaizdos rankoje, bet tik pirštais užkliudžiau Kremę.

-Ką tu..?- užkimusiu nuo seno verkimo balsu pažvelgiau į viduje žaibuojančią medūzą. Netrukus per kūną perėjo keisto jausmo banga ir aš susvyravusi, pamačiau po gyvybių statusu atsiradusią dar vieną skalę.

Išpūtusi akis pažvelgiau į medūzą, o vėliau- atgal į skalę. Atrodo mano akys sustingo. Kalavijo įgūdis? dešimto lygio?    Sumišusi žvelgiau į skalę kelias minutes, iki kol pajutau, kaip mano akmuo sujuda. Susvyravusi nuleidau akis iki išsigandusio Katano. Nespėjus nieko net ištarti, pajutau, kaip esu staigiai prisitraukiama į jo glėbį. Sumišusi, išplėčiau akis ir įsitempiau it styga. Vaikinas suspaudė mane stipriau, taip palikdamas kelias žaizdas ir mėlynes leipsnojančias.

-Kata..nai..- suinkštus, jis atsitraukė per staigiai, kad akmuo nesusvyruotų. Norint išsilaikyti, privalėjau pasigriebti jį už drabužių ir prisitraukti arčiau.

Akmeniui vėl tapus stabiliu, lėtai pakėliau akis, sutikdama jo juodas angliukes. Tik tada susivokiau, kad tavo rankos ilsėjosi man ant liemens. Jausdama, kaip raudonis papuošia mano skruostus, greitai ištrūkau iš jo glėbio ir peršokau ant kito akmens. Tai nėra gerai.

-Tu sveika!- netrukus užpulta apsiašarojusios Lunos, žengiau žingsnį atgal, kad išsilaikyčiau ant kojų. Spėjau tik pamatyti ore prasklendusius jos auksinius plaukus, kai buvau stipriai apkabinta.

-Aš..- neturėdama ką atsakyti, tiesiog nutilau ir pati sau švelniai šyptelėjusi, apsivijau jos drebantį kūną rankomis.

Ji sumurmėjo atsitraukdama ir norėjo žengti žingsnį atgal, bet akmeniui susvyravus, buvo sučiupta mano rankų.

-Atsargiai,- Nušokusi nuo jos stovimo akmens, pajutau, kaip mano lūpų kampučiai nusvyra.

-Kasha?- keli žaidėjai, peršokę ant akmenų, esančių priešais mane, sunėrė rankas ties krūtine.- Tu nieko nenori pasakyti?

-O.. turėčiau?- surimtėjusi, nusibraukiau nuo veido plaukų sruogą ir išplėtusi akis pažvelgiau žemyn į siaubūno sukritusį kūną.- Oh..

-Kieno balsą tu girdėjai?- Krihas, peršokęs ant akmens už manęs,  privertė susiprasti, kad esu apsupta.

-Niekieno,- atšoviau ir pašokusi viršun, silpnai atsidusau.- Visiems reikėtų pailsėti, turime dar apie keturiasdešimt minučių.

Linktelėję žaidėjai pradėjo leistis žemyn, arčiau nukauti priešo ir ten įsirenginėti. Pasilikusi ant akmens, kurio stovėjau, sukryžiuodama kojas, prisėdau. Jaučiau, kaip smegenys apsiblausia nuo prisiminimų. Buvo keista ir skaudu išgirsti jo balsą po tiek laiko. Net nesulaukus kelių minučių, pamačius kaip visi žaidėjai pradeda ilsėtis, pakilau ir užtikusi žybtelėjusį ant kito akmens durklą, atsispyriau. Pasigriebusi jį nuo akmens giliai įkvėpiau. Jei norėsiu visus apginti, privalėsiu pakelti visus įmanomus lygius aukščiau, nei jie yra dabar.

Suėmusi peilį taip stipriai, kad krumpliai tapo baltais, atsistojau į puolimo stovėseną. Kalavijo įgūdžio skalė žybtelėjo, priversdama mane kiek susidomėti. Užsimojusi, pasileidau šokinėti nuo vieno akmens iki kito, jausdama, kaip neapsakomai stiprus įniršis užvaldo mano kūną. Atsispyrusi nuo tai vieno, tai kito akmens, atsidūriau prie sienos. Sustojusi, abiejomis kojomis pašokau oran ir atsimušdama nuo sienos pėda, padariau atbulinį kulverstį, taip pat sviesdama durklą į kitą sieną. Kaip galima greičiau atsegusi pistoleto dėklą, ištraukiau jį patį ir suėmusi abiejomis rankomis, pašokau nuo akmens į orą, paleisdama grupuotę kulkų į kitą sieną.

Tankiai kvėpuodama, nusileidau ant sienoje esančio išsikišusio akmens, keliu priliesdama žemę. Pamačiusi šalia įsismeigusį durklą, lėtai pakilau. Jaučiau, kaip kiek įkaitęs laikomo ginklo paviršius svilina pirštus. Tai kažkas naujo.

Ištraukusi iš sienos durklą, kartu su pistoletu, sudėjau į dėklus. Iššokęs naujo pasiekto lygio pranešimas privertė mane atsidusti. Kiek šyptelėjusi, prisėdau ant žemės ir sukryžiavusi kojas, nusiėmiau nuo peties pagrindinį ginklą. Seniai jį naudojusi, pirštais perbėgau per korpusą ir apsikabinusi priglaudžiau arčiau. Atsimerkusi nuėmiau stikliukų apsaugas. Pridėjusi arčiau ginklą prie veido, užtaisiau ir nusitaikiusi link aukštai esančio, vos matomo akmens, šoviau. Pajudėjęs uoliena leido suprasti, kad pataikiau. Net neatsikvėpusi užtaisiau ginklą per nauja. Sklandantys akmenys pradėjo daužytis į sieną, keldami mano šaudymo lygį. Galiausiai pasiekusi savo tikslą- septyniasdešimtą ginklų įgūdžio lygį- ginklą padėjau atvėsti. Buvo keista justi, kaip metalo korpusas įšyla, bet tai tik pliusas, kadangi manosios rankos buvo sustirusios.

Prisitraukusi kelius pakėliau akis aukštyn, pamatydama tik prarają primenančią angą ir kelis sklandančius akmenis. Iškilę vaizdai prieš geras dešimt minučių, privertė stipriai suspausti akių vokus ir atsimerkus, pažvelgti aukštyn jau sudrėkusiomis akimis.

"Turiu juos apginti."- giliai įkvėpusi pro burną, atbula ranka nusivaliau ašaras ir prieš akis pamačiusi besišypsančio tėčio veidą, suspaudžiau kumščius.-"Kaip stipriausioji žaidėja prisiimu atsakomybę už silpnuosius. Visai kaip mane mokinai, Tėti."