Kubos Misija

Epilogas (27)

|Birželio 17 diena, Londonas|

Stumtelėjęs girgždančias kavinukės duris, vaikinas nervingai perlėkė per plaukus pirštais. Juodose akyse šmėžavo liūdesys, sumaištis. Penkiolika valandų, tai buvo tik iliuzija. Žaidime jie praleido metus, mirė per šimtus žaidėjų, įstrigusių ten, kol jie kovojo. Žaidimo kūrėjai vėliau atkasė informaciją, kad penkiolikta valanda buvo sukurta taip, jog niekas neliktų gyvas. Kristofas buvo suimtas už darbus ir nuteistas mirčiai, devyni išgyvenę komandos nariai, skirtingose šalyse apdovanoti už drąsą. Bet net ir gavęs medalį Kadas nesugebėjo išspausti šypsenos. Jo mintyse sukosi tik vienas dalykas- ji.

Žengęs nedrąsų žingsnį vaikinas įsiklausė į varpelį, pranešusį apie naują lankytoją. Pakilusios devynių kitų žmonių akys susmigo į juodaplaukį, netrukus atpažindamos veido kontūrus. Peržvelgęs per komandos narius, vaikinas pajuto nusivylimą, lyg būtų tikėtasi, jog čia bus ji. Bet visi matė, kaip ji išleido paskutinį atodūsį, laikydama Kado ranką. Tai beviltiška. Priėjęs prie visų, pajuto akyse ašaras. Nors atrodo, sublizgo ir kitų akys. Lėtai priėjusi Luna apsikabino Kadą, lyg bandydama susilaikyti, bet tai tik labiau paveikė atmosferą. Jos skruostais pabirusios ašaros krito vaikinui ant neseniai gauto megztinio. Sesutė jį mezgė laukdama, kada jis pabus. Kiekvieną dieną po pamokų vis eidavo pas brolį, gulintį komos būsenoje ir melsdavosi, bei pasakodavo dienos įvykius. Ji nepasidavė visus metus, o kai Kadas pabudo, pravirko iš laimės, kelias dienas taip ir nepaleisdama iš glėbio.

-Katanai,- Į vaikiną kreipėsi rudų, dažytų plaukų savininkas ryškiai žaliomis akimis. Kadas puikiai matė, kad ir šis nebuvo sulaikęs ašarų. Praėjo tik savaitė, niekas neturėjo laiko atsistatyti iki galo. Krihas atrodė išvargęs, kaip kiti, žurnalistai beveik kiekvieną dieną klausinėjo apie ją.

-Kadas,- Jį pataisė tyliu balsu juodaplaukis. Atsitraukusi Luna žvilgančiomis akimis atsisuko į visus. Jos rankos drebėjo, pirštai buvo su nerti tarpusavyje.-Tiesiog Kadas..

-Oh, tai nebuvo tavo tikras vardas, turėjau susiprasti.- Krihas linktelėjo, nervingai pasikasydamas kaklą. Kadas suprantamai pažvelgė į jį. Nors jie žinojo tik žaidimų vardus tarpusavyje, juos visus laikė surišęs stiprus mazgas.- Aš Gerdas.

-Mano vardas kaip žaidime,- Jack bandė įsisprausti į pokalbį, o paskui jį ir kiti. Lunos, Marko ir Dino vardai nesiskyrė nuo žaidimo. O tai nustebino juodaplaukį. Grifas- Rodžeris, Yongas- Maiklas, Grimas- Haris. Visai kaip Jos brolis.- Gal žinot.. Kashos tikrą vardą?

Kavinukę užpildė tyla. Atėjęs barmenas visiems išdalino po karamelinį kokteilį, apart Lunos, mat ši buvo jai alergiška. Visi žvalgėsi tarpusavyje, kol Krihas galiausiai tyliai atsiduso, o visi, susmeigė žvilgsnius į jį.

-Jos vardas Sina,- tyliai tarė, priversdamas Kadą stipriai suspausti stiklinę su kokteiliu. Šis vardas jam pasirodė keistas, bet merginai tiko. Ji ir pati buvo išsiskirianti, gal kiek keista.

-Oh,- keli žaidėjai numykė, įnykdami gurkšnoti kokteilį. Bandydamas prašviesinti atmosferą, Jack pradėjo domėtis kitais žaidėjais. Užsimezgusi kalba sugebėjo visus išblaškyti, bet Kadas liko akis įsmeigęs į kokteilį.

Pasigirdęs durų skambutis, pranešantis apie naują lankytoją privertė vaikiną krūptelėti. Papurtęs galvą jis akimis įvertino visų pavargusius juokus. Markas puikus juokdarys. Užsitrenkus užeigos durims, visi nutilo, pažvairuodami jų link. Jausdamas krūtinėje kibirkštį, Kadas pakilo, lėtais žingsniais nukakdamas prie durų. Prikandęs lūpą vaikinas pajuto delnus prakaituojant. Gal tai ji?

Pravėręs kavinukės duris, jis apsižvalgė, pamatydamas penkiasdešimtmetį pasiekusią moterį. Kaip mat per širdį trenkęs nusivilimas privertė jį beveik suklupti. Pamatęs kaip ji rankomis suspaudžia neįgaliojo vėžimėlio rankenas, pravėrė duris, vis dar stovėdamas viduje. Pravažiavusi moteris su neįgaliuoju partneriu, dėkingai šyptelėjo. Deja Kadas tuom atsakyti nesugebėjo.

-Aš einu sugaudysiu broliuką, čia pabūsi viena?- Moteris kreipėsi į merginą, sėdinčią vėžimėlyje. Uždaręs duris, Kadas pažvelgė į ją, kiek suraukęs antakius. Ar ten mažas vaikas? Išgirdęs tik myktelėjimą, vaikinas pasuko sėdinčių žaidėjų link. Nekreipdami dėmesio į tai, kas vyksta aplink, draugai dalinosi idėjomis, patirtimi ir kita.- Gerai, bėgu. Myliu, bučiuoju, sėkmės.

Suskambus dar kartą durų skambučiui, visi nutilo. Prireikė gerų kelių minučių Kadui susiprasti, kad visi nustojo kalbėti. Pasiklausęs besistumiančios merginos vežimėlio riedėjimo, Kadas pakėlė akis. Pirmas dalykas, kas jam užkliuvo tai Lunos skruostais besiritančios ašaros. Ar jie vėl užvedė temą apie ją? Kadas sumišęs peržvelgė blondinę, o vėliau ir kitus. Visų žvilgsniai buvo susmeigti š vieną tašką- vėžimėlį.

-Tikiuosi per daug nevėluoju,- tyliai sušnabždėjo mergina iš vežimėlio, privertusios vien nuo kelių žodžių Kado kūną nutirpti. Greitai perlėkęs akimis nuo Lunos iki jos, vaikinas sužiopčiojo.

Pakėlusi ranką mergina patraukė nuo raudonų akių sidabrinių plaukų sruogą. Pakilęs nuo kėdės Kadas, kelis kartus sumirksėjo, lyg kovodamas su haliucinacijomis. Priėjęs prie merginos, jis pajuto skruostais pradėjusias ristis ašaras. Pakėlęs ją į glėbį, vaikinas stipriai suspaudė. Tuo metu Kadui ji buvo viskas, ko reikėjo. Net ir gležno kūno apkabinimas, sukėlė susigraudinimą. O mergina, paslėpusi jo kakle veidą, buvo viskas, apie ką jis sapnavo visą laiką.

--------------------
Milžiniška padėka skaičiusiems!
Ačiū palaikiusiems ir komentavusiems!

O dabar klausimėlis:
Ar norėtumėte antros knygos?
Turiu idėją ir "pagrindą" ką rašyčiau, tik nežinau ar būtų norinčių.
Lauksiu žinių, nuomonių!
-Zebracornas-