Kubos Misija

7.

Stebėdama, kaip saulė pradeda leistis už kodų horizonto, atsipūčiau. Vis dar nesupratau, kaip Krihas taip susivokė mane užsipulti. Bet nieko padaryti nebegalėjau. Lemtis nutiko, gyvenkime toliau.

Išsiėmusi iš suirusio apsiausto kišenės juodąjį kristalą priglaudžiau prie jo pirštą. Iššokęs daikto vertybės ir informacijos laukelis mane nustebino. Tai gyvulio kristalas. Patraukusi pečiais paspaudžiau aktyvavimo mygtuką ir mestelėjau akmenuką oran. Laikina šviesa mane akimirkai apakino, bet rezultatas kiek šokiravo. Pakėlusi ranką pirštu stumtelėjau juodąją medūzą ir ši, sujudėdama it želė, priplaukė oru arčiau manęs. Niekada nemačiau Nieko panašaus. Bet nuoširdžiai, ji man patiko. Atsistojusi stebėjau, kaip ji plūduriuoja lyg esanti vandenyje. 

Netrukus per žemę perėjo permatoma banga. Įjungta saugioji zona. Atsispyrusi nuo žemės, pasileidau bėgti. Turėjau susirasti nakčiai vietą. Kaip tik prieš akis iššoko pastatų kontūrai. Priartėjus pamačiau visus vijoklius ir kitus augalus, tebelaikančius šias griuvenas pakankamai stabiliai. Išpūtusi orą iš plaučių, sustojau ir pralindau pro plyšį sienoje. Atsidūriau pastato viduje, menkai apšviestoje patalpoje. Nors čia buvo nyku, sienos veikė it šiltnamis. Naktį čia nenukris žemiau 10 laipsnių.

Užėjusi į šešėlį, sugriuvau ant žemės ir atrėmiau galvą į sieną. Kiek atsitraukusi nuo sienos, nusiėmiau snaiperio ginklą nuo peties ir atrėmiau jį šalia savęs. Užsimerkusi, prisitraukiau kelius arčiau savęs ir pažvelgiau į jas dengiančias aptemptas kelnes. Atsidariusi inventorių, peržvelgiau per ten esantį turinį, bet netrukus, staigiai išjungiau. Čia kažkas yra. Lėtai pakėlusi ranką, pasiėmiau pagrindinį ginklą į šešėlį, su savimi. Negalėjau žmogaus nei pulti, nei sužeisti, nei nužudyti. Prakeikta saugioji zona.

-Nereikia slėptis,- stebėjau iš antro aukšto, pragriuvusiomis grindimis, šešėlio išlendantį žmogaus siluetą.- Abu žinome, kad esame čia dviese.

-Kas tu ir ką čia darai?- Piktai paklausiau, išgirsdama mano žodžius pakartojantį aidą.

-Žaidėjas, radęs šią vietą pirmesnis.- Žmogaus siluetas netrukus nusileido žemyn ir aš atsistojusi, pažvelgiau tiesiai į jį. Jaučiau, kaip šalia manęs esanti medūza kūne sužaibuoja mėlynais žaibais.- Ar tai.. juodoji medūza?

-Mhm,- linktelėjau ir žmogus išlindo iš šešėlio, parodydamas savo veidą. Akimirkai sustingau. Jo akys beveik juodos.

Abu stovėjome, laikydami ginklus rankose ir žaibavome akimis. Nei vienas neketinome pasiduoti, iki kol žaidėjas šyptelėjo puse lūpos. Pašaipa, smagu.

-Matau esi ne mažo lygio ir ne mažai pasiekusi,- Medūza šalia manęs vėl sužaibavo mėlynais žaibais. Kiek palaukusi, perėmiau ginklą į vieną ranką ir kita, patraukiau sruogą nuo akies.-Ką manai, partneriai?

Vos susilaikiau nesuprunkštusi. Šis vaikis manęs net nežino.

-Kelinto lygio esi?- Suraukusi antakius, klaustelėjau.

-Trisdešimt šešto,- Jis priėjo arčiau ir atsidaręs meniu, išsiuntė partnerystės siūlymą man.

Sudvejojusi, pakreipiau galvą. Kad ir kaip nenorėčiau to, vienai laimėti žaidimą būtų sunku. Tuo pačiu, jis galėtų saugoti mano nugarą. Linktelėjusi priėmiau kvietimą, pamatydama po savo vardu iššokantį antrą.

-Katanas?- Sugrąžinau akis ties vaikinu. Jis taip pat žvilgtelėjęs į mano vardą, linktelėjo.

-Kasha..- Tyliai sumurmėjo ir aš pavarčiusi akis, priėjau prie sienos, bei atrėmiau ginklą.- Kelinto lygio esi?

-Panašaus į tavo,- bandydama išsisukti, sukritau ant žemės, sukryžiuodama kojas.

-Aišku,- daugiau nežinodamas ką sakyti,  prisėdo priešais. Pažvelgiau į laikrodį, suprasdama, jog jau turiu atsijungti.

Bet vos išsižiojus ką nors pasakyti, mane klausimu apžaidė Katanas.

-Turi vaikiną?- Jis paklausė, priversdamas mane net šoktelėti iš netikėtumo. Pasimetusi pažvelgiau į jį savo raudonomis akimis. Buvau nustebusi, kad jis jų nebijo. Pakreipusi galvą stebėjau, kaip jis patraukia nuo akis užkritusius plaukus.- Tai?

-Taip,- nenorėdama, kad jis daugiau klausinėtų, nukirtau ir sukryžiavusi rankas ties krūtine, piktai pažvelgiau.- Taip, turiu.

-Dieve, gi tik paklausiau,- Katanas iškėlė pasiduodamas rankas į orą ir prunkštelėjo.

-Vienaip ar kitaip, turiu jau atsijungti,- atsidariau meniu ir pavarčiusi akis, pažvelgiau į vaikiną, kuris susidės ant kelių rankas, patraukė pečiais.- Neišsidirbinėk ir kol esi online, pasaugok mano avatarą.

-Taip, taip..- Katanas sumurmėjo ir aš atsidususi, spūstelėjau atsijungimo mygtuką.

-Iki ryt,- atsidusau ir pajutusi, kaip pradedu atsigaudinėti, pakėliau rankas.

**

Nusiėmusi virtualios realybės akinius nuo veido, perbraukiau per veidą laisva ranka. Pastebėjusi šalia sėdintį brolį, pakėliau iš nuostabos antakius.

-Ką čia veiki?- paklausiau, paveldama Hario plaukus ir sulaukdama jo vaikiškos šypsenos.

-Mama sakė ateiti tau su ja pasikalbėti,- jis iškišo liežuvį ir aš pajutau, kaip skrandis apsisuka aukštyn kojomis.- Ar jūs pyksitės ir vėl?

-Ne,- nervingai nusijuokiau ir atsistojusi nuo lovos, patryniau brolio petį,- Bėk į kambarį.

Paklusęs brolis nubėgo į savąjį kambarį. Išėjusi pro duris, patraukiau laiptais žemyn. Jausdama, kaip delnai pradeda prakaituoti, įėjau į svetainę, kur jau sėdėjo mama, vis dar vilkėdama savo darbo kostiumą.

-Prisėsk,- mama silpnu balsu tarė, sutrikdydama mane. Kur jos.. tvirtas ir karingas tonas? Ir.. Ar ji išblyškusi?- Norėjau tau kai ką pasakyti.

Mamos akys sublizgo nuo susikaupusių ašarų. Lėtai pasiremdama ranka, prisėdau ant sofos, priešais ją. Bijojau ką pasakyti, pirmą kartą mačiau ją tokią pažeidžiamą. O jei pasakysiu kažką nr taip? Įžeisiu?- mintyse save kankina,  jausdama, kaip mano sudaryta komforto zona, išnyksta sekundžių atžvilgiu.

-Šiandien po darbo,- mama suspaudusi rankas į kumščius, giliai įkvėpė ir nuleido žvilgsnį.- Važiavau į ligoninę, kur man buvo paimtas kraujas... tyrimams..

Jausdama, kad tai krypsta ne į gerą pusę, išsigandusiai, pažvelgiau į ją. Bet mama vengė mano žvilgsnio.

-Man nustatytas antros stadijos plaučių vėžys,- Mama tarė ir aš jaučiau, kaip viskas aplink mane sustingsta.

Ir moteris, visada atrodanti, it praėjusi kariuomenę, pravirko.