Kubos Misija

6.

-Kasha?- Atsisėdusi nuleidau akis. Nenorėjau, kad jie mane matytų. Atsistojusi nunarinau galvą ir lėtai įdėjau ginklą atgal į dėklą.- Tu.. tu mergina?

Nenorėjau pakelti akių, jos tik dar labiau išgąsdins visus, nors ir taip natūraliai sidabriniai plaukai kėlė šiurpą. Prieš veidą iššokęs perėjimo keliais lygiais į priekį sveikinimas, privertė mane dar labiau paniurti. Mostelėjusi ranka, patraukiau ikoną į šoną.

-Pakelk akis.- Paliepė Grifas, priėjęs arčiau manęs. Papurčiau galvą nepaklusdama.

Paėmęs man už smakro vaikinas pats pakėlė mano veidą viršun. Bet aš tik numušiau rankas ir piktai pažvelgiau į jį.

-Neliesk manęs,- tyliai sumurmėjau.

-Kodėl tavo akys raudonos ir plaukai sidabriniai?- Lunatikė, rankose spausdama ginklą, užėjo už Kriho.

-Komplikuota.- Piktai atkirtau, nenorėdama apie tai kalbėti. Atsitraukusi nuo Grifo per kelis žingsnius, pakėliau nuo žemės galvos gaubtuvą ir jau ketinau užsisegti, kai jis išnyko. Baigėsi dėvėjimo laikas.

Nuleidusi galvą, praėjau pro visus atgal į olą. Inventoriuje susiradusi kelis odos šniūrus, susirišau ilgus plaukus į didelę arklio uodegą ir prisėdau prie sienos. Suėjo likusieji komandos nariai. Prisitraukusi kelius, pažvelgiau žemyn, tyliai atsidusdama. Atidariusi dar kartą inventorių pradėjau tyrinėti- ką naujo gavau nukovusi tuos tris žmones. Pinigai, ginklai, tvarsčiai, durklas ir gydomieji eliksyrai, bei HP didinimo kristalai.

Išsiėmusi durklą su jo dėklu, prisitvirtinau prie diržo, aplink savo juosmenį. Buvo keista turėti vėl ploną liemenį, bet tai tik žaidimo iliuzija. Nesu tokia plona realybėje. Pamačiusi, kad Yongas sužeistas, išsiėmiau iš palto kišenės vieną iš gydomųjų eliksyrų. Ketinau jį mesti jam, bet suabejojau ir sustabdžiau save. Galiausiai giliai įkvėpusi, suspaudžiau eliksyro buteliuką delne.

-Yongai,- tyliai tariau, atkreipdama jo dėmesį. Mačiau, kad jis manimi nepasitiki, o tai mane pripažinsiu- liūdino.- Gaudyk.

Mestelėjusi vaikinui eliksyrą, lyg mama stebėjau jį, kad išgertas būtų visas buteliuke esantis skystis. Kaip mat jo žaizda petyje užgijo, o HP linija vėl normalizavosi. Galiausiai Luna pradėjo kalbėtis su kitais tarpusavyje o aš, atsistojusi, pradėjau eiti į giliau į olą.. kol nepasigirdo urzgimas. Tamsoje sužibo dešimtis porų raudonų akių.

-Visi iš urvo!- surikau iš visos gerklės, nuo peties nusiimdama snaiperio ginklą ir numušdama vieną užšokusį ant manęs vilką. Pradėjusi bėgti iš urvo, šoviau snaiperiu į kitą vilką. Bet jų buvo per daug.

Pradėjau kaip įmanoma greičiau bėgti iš urvo. Neketinau čia mirti, nors tuzinas vilkų mane ir vijosi iš paskos. Nesuprantu, kaip seniau jų ten nepastebėjau. Nebent jie tik dabar buvo sukurti žaidimo ir čia yra dauginimosi židinys.

Visi komandos nariai pradėjo šokti į medžius, mat ten vilkai mūsų negali pasiekti. Bet Luna bandydama užšokti, niekaip negalėjo pasiekti net žemiausios šakos.  Numušusi su ginklu dar vieną vilką, pagriebiau ją už liemens ir kuo stipriau atsispyrusi, šoktelėjau viršun. Girdėjau, kaip ji pradeda spiegti nuo stipraus vėjo gūsio ir stipriai įsikimba į mane. Palietusi medžio šaką pėdomis, susvyravau ir įsirėmusi į kamieną delnu, pasodinau ant storiausios šakos vietos Lunatikę. 

-Jau gali atsimerkti.- Tyliai tariau, žvelgdama į ją. Mergina pramerkusi savo mėlynas dideles akis, pažvelgė į mane ir susipratusi, kad vis dar yra įsikibusi, paleido švarką.

-Ačiū,- ji tyliai tarė. Atsakiau tik silpnu linktelėjimu.

Užtaisiusi ginklą, atlenkiau stikliukų apsaugas ir prisidėjusi arčiau veido, nusitaikiau į didžiausią vilką. Iššovus susvyravau nuo atoveiksmio ir įsikibau į kamieną, virš Lunatikės. Netrukus pajutau, kaip esu sučiumpama už apsiausto merginos. Pažvelgusi žemyn, linktelėjau, lyg padėkodama. Luna silpnai šyptelėjusi parodė į ten pasitraukiančius vilkus. Atrodo kažkas prarado vadą nuo kulkos.

-Atrodo galime leistis žemyn,- Persimetusi ginklą per petį, ištiesiau ranką merginai ir netrukus su ja nusileidau ant žemės.- Turime apie dešimt minučių iki kito vado atsiradimo, tad geriau dingstame iš čia.

Žvelgdama į kitus išsakiau savo nuomonę ir leidau šį kartą Grifui eiti pirmam. Tarp Yongo ir Lunatikės užsimezgė pokalbis, o aš lėtai sekdama iš paskos, pažvelgiau atgal. Netrukus mano dėmesį atkreipė ant žemės gulintis ir švytintis juodas kristalas. Atsilikusi nuo visų, priėjau arčiau. Pritūpusi paėmiau nuo žemės naujai atrastą daiktą ir įsimetusi į kišenę, pasivijau saviškius. 

-Ką ten turi?- paklausė Krihas, prisigretinęs prie manęs.

-Nieko,- nukirtau, tik dabar susiprasdama patikrinti savo lygį. Penkiasdešimtas, reiškias ta mergina buvo trisdešimto lygio. 

-Ko iš vis sutikai čia įstoti, jei slepi viską ką tik gali?- Staiga jis paklausė, priversdamas mane sustoti.

-Ką reiškia slepiu ką galiu?- piktai atšovusi, sugriebiau savo ginklo diržą, juosiantį mano petį. Likusi komandos dalis sustojo.- Galiu išeiti bet kurią akimirką, tad geriau jau patylėk, Krihai.

Stengdamasi nurimti, pradėjau eiti pirmyn. Nenorėjau daugiau pliektis, nes galiu pasakyti kažką, ko tikrai nenorėčiau.

-Žinai, nieko net ir nebūtų "tokio",- jis parodė kabutes, priversdamas mane sustingti ir lėtai ant kulno apsisukti jo pusės link.- Jei tu išeitum iš gildijos. Turim Grifą, tu mažai ką ir darai.

-Krihai..- Grifas jį bandė sustabdyti, bet aš jau prapyliau vyną pro savo taurės kraštus.

-Mažai padarau?- Didelių žingsnių galia, atsidūriau priešais Krihą ir bedžiau į krūtinę pirštu.- Žmogau, aš išgelbėjau jums gyvybę. Bet jei nori, gerai! Aš išeisiu.

-Kasha, nereikia,- Luna priėjo prie manęs, kol aš atidarinėdama meniu, jungiau gildijos funkcijų sritį.- Jis nesupranta ką sako.

-Tegul.- nukirtau, pasinaudodama piktu balsu ir paspaudusi kelis mygtukus, atsidariau "išėjimą iš gildijos". Atmetus visas žinomas funkcijas ir surišimus su jau buvusiais nariais, išėjau iš jų komandos.- Dievas su jumis.

Atsukusi visiems nugaras pradėjau eiti tolyn. Girdėjau Yongą su Lunatike, kviečiančius mane, bet dabar sugrįžti negalėjau. Jei reikės sukursiu savo komandą, o Krihas tegul skendi liepsnose.