Kubos Misija

22.

|Dvylikta valanda|

Jausdama monstro žvilgsnį, deginantį mano veidą, pasukau akis, link jo uodegos. Ketindamas nušveisti visus nuo paviršiaus, drakonas švystelėjo atauga. Pribėgusi pagriebiau Lunatikę už liemens, pašokdama višun ir per plauką ją išgelbėdama. Mergina atrodė išsigandusi, veidas papuoštas įbrėžimais ir purvu.

-Tu sužeista?- paklaususi, nusileidau kiek tolėliau, išsitraukdama kalaviją iš dėklo ir netrukus atremdama liepsnos kamuolį, paleistą mūsų link. Merginai papurčius galvą šyptelėjau.- Pabūk čia ir pasislėpk šešėlyje.

Atrodo Luna- taip ir liko silpniausia žaidėja. Nors ir sužavėjo daugelį vaikinų, vis vien likdama žemame lygyje. Tikriausiai, ji turi įdomesnę asmenybę. Bet aš laiminga bent tuom, kad turiu Kataną. Bent jau taip atrodo man.

Įsibėgėjusi atsispyriau nuo žemės, pastebėdama, kokią klaidą padariau. Vos sugebėjusi perkirsti visus ugnies kamuolius supratau, bosų lygiui perėjus į aukštesnį. Šis nėra tie, kuriuos gali lengvai apgauti. Jis greitas. Nusileidusi žemyn, perlėkiau akimis per siaubūno žvynus. Turiu idėją.

-Krihai, Katanai, išloškit man laiko!- sušukusi gavau vaikinų teigiamus šūksnius ir giliai įkvėpusi, įsijungiau meniu. Atrodo atėjo laikas, kai panaudosiu Kremės jėgas.

Įjungusi langelį, kuriame rodė juodosios medūzos energiją, bei gyvybes, pasirinkau galimybių funkcijas. Paspaudusi patį viršutinį, užsimerkiau. Kremė, paklususi paliepimui, priplaukė arčiau, netrukus įsikibdama į mano ištiestą delną. Pajutusi, kaip čiuptuvais perduota energija yra įteikiama man, užsimerkiau. Visi lygiai pradėjo šokti vis aukščiau, priversdami Medūzą vis labiau silpti. Galiausiai subliuškusi ši maža želė išleido paskutinę energiją ir vėl užsidarė akmenuke. Įsimetusi jį į kišenę, padėkojamai patryniau jį nykščiu.  Dabar, kai esu šimtas dvylikto lygio, manęs niekas nenužudys. Penkiasdešimt tūkstančių gyvybių, visi įgūdžiai užkelti iki maksimumo ir šeši šimtai gyvybių, atsinaujinančių per sekundę.

Pažvelgusi į drakoną pašaipiai išsišiepiau. "Dabar tu mano."- mintyse sumurmėjau ir atsispyriau nuo žemės. Šovusi į priekį, pajutau mane pastebėjusio drakono žvilgsnį.-"Labanakt."

Pasinaudojusi iliuzijos įgūdžiu, pradėjau šokinėti iš vienos vietos į kitą, taip priversdama jį suurgzti. Pradėjęs leisti ugnies kamuolius, drakonas suplasnojo milžiniškais sparnais. To ir telaukdama, pašokau aukštyn, iš visų jėgų atsispyriau nuo jo žvynų, taip po sekundės nusileisdama ant žemės. Padalinta į tris dalis, drakono galva sukrito per kelis už manęs. Plačiu mostu pašalinusi kraują nuo kalavijo, taip ištepdama grindis, įdėjau ginklą į dėklą. Pažvelgusi į visus, kiek išsigandusius, pakėliau kumštį į viršų, netrukus išgirsdama visų šūksnius. Pamačiusi lentelę priešais save nusijuokiau, atrodo dabar tikrai Katanas neaplenks manęs su lygiu. Šimtas keturioliktas. Tai ganėtinai aukštas lygis.

-Žinai, tu vis labiau ir labiau stebini,- Priėjęs arčiau Grifas išsišiepė ir susidaužė su manimi kumščiais. Tą patį pakartojau beveik su visais žaidėjais.

-Tavęs beveik nesimatė!- Grimas, vaikinas su plaukais iki pečių, garsiai sušuko. Tik silpnai vyptelėjusi, patraukiau pečiais.- Tu tokia greita, kad net nespėjau sureaguoti, o jis ir negyvas!

-Tik mažas triukas,- numykusi, nejaukiai pasikasiau kaklą, kita ranka paimdama medūzos akmenuką iš kišenės. Pakėlusi jį, silpnai šyptelėjau, jausdamasi kiek blogai, kad priverčiau ją atiduoti visą energiją.- be Kremės nebūčiau to padariusi.

-Palauk,- staiga priėjęs Dinas išplėšė man iš rankų akmenuką, priversdamas mane sutrikti.

-Ei! atiduok-

-Taip ir žinojau!- vaikinas garsiai sušuko, pertraukdamas mane suirzimo laikotarpiu. Kiek sutrikusi atgavau atgal Kremę prisidėdama arčiau Krūtinės. Akmuo perspėjamai sužaibavo mėlynais žaibais.

-Žinai, paprastai normalūs žmonės neima iš rankų taip agresyviai daiktų,- Katanas, užėjęs man iš už nugaros, suraukė antakius. Padėjęs ant peties ranką, nykščiu paglostė.- Tad klok, kas tau nepatinka.

-Ta medūza iš kito žaidimo,- vaikinas tvirtai atsikirtęs, privertė mane nusčiusti. Nuleidusi akis pažvelgiau į Kremę. "Bet..kaip?"- stipriau sugniaužusi akmenuką, nuleidau akis. Tai neįmanoma.- Todėl sakau ja atsikratyti!

-Ar tu pakvaišai?- Dabar užsiplieskia ir aš. Leisdama Katano rankai nuslysti man nuo peties, pajutau, skruostus net užsidegant iš įniršio.- Ką ji tau padarė?

-Ji gali būti problema viso šito žaidimo!- Dinas, suurzgė, rodydamas pirštu į akmenį, kurį it motina, prisiėmiau apginti.- Todėl ir sakau ją sunaikinti!

-Tu Kremės neliesi!- Ketinau šokti ant vaikino, bet Katanas, apsivyniojo savo rankas aplink mano pečius, taip neleisdamas jo pasiekti. Dar keli centimetrai ir galėčiau jį sudrąskyti.

-Iš vis, "Kubos misija"!- Dinas toliau kėlė balsą. Sustojusi giliai šnopavau, negalėdama patikėti, kad šis vaikinas taip elgiasi.- Vienintelė šio žaidimo misija ir tebuvo mus čia įkalinti ir išžudyti!

-Nekalbėk tai ko nežinai, idiote!- Surikusi iš visų jėgų, ištrūkau iš Katano gniaužtų ir išsitraukiau kalaviją iš dėklo.- Šis žaidimas nenorėjo nieko blogo, kažkas jį užgrobė!

Priėjusi arčiau, pakirtau vaikino kojas ir kaip mat pridėjau prie jo gerklės ašmenis. Vaikinas, kilstelėjęs smakrą pabandė išvengti kraujo. Bet vietoj to, netrukus ant jo skruostų užtiško kelios mano ašaros. Visi, nežinantiems ką daryti, stebėjo blizgančius kalavijo ašmenis.

-Šio žaidimo tikslas nebuvo mūsų nuskriausti,- Virpančiu balsu, kalbėdama, per sukąstus dantis, pajutau rankas pradedant drebėti.- Taip niekada nebūtų nutikę, jei kažkas neįsilaužęs būtų į sistemą.

-Kasha, ką tu kalbi?- Krihas sumurmėjęs, stebėjo mano pečius, pradedančius drebėti nuo kūkčiojimo.- Įsilaužimas? Tikslas? Iš kur visa tai trauki?

-Nes mano tėtis sukūrė šį žaidimą!- Per ašaras surikusi, galutinai sukritau šalia Dino, netrukus atitraukusi nuo jo gerklės ašmenis.- Ir pusmetį prieš šią nesąmonę, jis buvo suknistai nužudytas!