Kubos Misija

4.

Viena ranka užsiėmusi už kitoje esančios žaizdos, šlubavau kitos mūsų komandos slėptuvės link. Kiekvienas žingsnis buvo skausmingas, bet HP dar turėjau kelis šimtus. Nors tas žaidėjas ir buvo stiprus, jam nudėti mane būtų be šansų. Jis tik suteikė man skausmą. Ir viskas.

-Kashai!- vos priėjus skardžio papėdę, esančią per daug giliai miške, kad mus rastų, pamačiau atbėgantį Yongą. Persimetęs mano ranką per jo petį, pradėjo tempti į šešėlį, kur visi ilsėjosi.

-Guldyk jį čia.- Krihas liepė, rodydamas šalia savęs ir iš kišenės išsitraukė tvarstį.

-Nereikia,- Tariau, papurtydama galvą.- Esu pakankamo lygio, kad viskas užgytų savaime. Tereikia laiko.

-Tu pasiekęs 20 lygį?- Grifas jau supančiota tvarsčių koja, tarė. Bet aš tylėjau.- Kelinto lygio iš vis esi?

Nuleidusi galvą, užsimerkiau. Nežinojau ar turėčiau sakyti jiems savo lygį. Pažvelgusi į šalia padėtą savo ginklą, atsidusau.

-Keturiasdešimt penkto.- tyliai tariau ir mačiau, kaip visi garsiai įkvėpė išgirdus šį skaičių.

-Štai kaip tu pasiekei penktą to pasvirusio pastato aukštą tik pašokdamas..- Murmtelėjo Grifas ir aš tik silpnai linktelėjau, netrukus garsiai atsidusdama. 

Visi tylėjome ir netrukus pradėjus leistis saulei, pažvelgiau į laikrodį danguje. Penkios minutės iki atsijungimo ir pertraukos. Atsidariusi inventorių, išsiėmiau gyvybių eliksyrą. Atsukusi jį, pridėjau prie lūpų ir iš palengvėjimo atsidusau. Žaizdos kaip mat užsitraukė.

Visi tylėjome, kas mane kiek erzino, tad atsistojusi ir pasigriebusi savo pagrindinį ginklą, pakeičiau jo apkabą. Stengiausi neparodyti, jog esu susinervinusi visų stebėjimu, bet galiausiai sena apkaba buvo stipriai suspausta pirštų. Bet nespėjus nieko pasakyti, suskambėjo skambutis, reiškiantis, jog prasidėjo varžybų pertrauka. 

Dabar yra įjungta saugioji zona ir niekas negali būti nei sužeistas, nei nužudytas. 

-Iki rytojaus vaikinai,- pridėjau prie kaktos du pirštus ir atitraukusi atsijungiau iš žaidimo.

**

Atitraukusi nuo veido virtualios realybės akinius, padėjau juos šalia savęs. Perbraukusi per veidą delnais, atsiguliau ant šono, kadangi nugarą jau badė diegulys. Užsimerkusi pajutau, kaip ant akių užkrenta ilgų sidabrinių plaukų sruogos, tad netrukus jas patraukiau.

-Sina! Vakarienė jau ant stalo!- pasigirdo mamos balsas iš virtuvės.

-Ateinu!- atšaukusi atgal, užsimečiau šiltą megztinį ir pravėriau kambario duris plačiau. 

Nusileidusi žemyn, įėjau į valgomąjį, kur jau sėdėjo brolis. Nejučiomis žvilgtelėjau į tuščią, buvusią tėčio vietą. Nuleidusi akis, sukritau į kėdę priešais mamą, kaip visada paniurusią nuo mano elgesio. Nors nieko dar net nepadariau. Tyloje pradėjome ragauti grybų sriubos, taip Teta Merė žino ką aš mėgstu.

-Taigi, Hari.- Mama kreipėsi į jaunesnįjį brolį, tebeeinantį į trečią klasę.-Kaip sekėsi su matematikos projektu?

Nuleidusi šaukštą, pažvelgiau į lempos apšviestą tuščią kėdę, stalo gale. Atrodo prieš akis iššoko tėčio vaiduoklis, garsiai besijuokiantis iš savo papasakoto legendinio juokelio apie asiliuką ir  seną vėžlį.

-Sina!- priešais mane mama šūktelėjo, šaukštą garsiai įdėdama į lėkštę.  Pašokusi giliai įkvėpiau, žiūrėdama į ją.- Aš klausiau ką šiandien naudingo nuveikei.

-Na, aš..- Pradėjau maišyti sriubą laikomu įrankiu.- Aš prisijungiau prie žaidimo. Ten išsisaugojęs mano senas avataras i mes pradėjome varžybas. Aš gelbėjau savo draugus, kol iššoko toks vienas vyrukas-

-Ne to klausiu,- mama nutraukė mane viduryje sakinio, kai jau atrodo jaučiau, kad pagaliau ji mane išklausys.- Sina tau jau šešiolika, turi susiimti. Ką gero šiandien mokykloje gavai? 

-Oh,- nuleidusi akis, padėjau delnus ant stalo ir suspaudžiau į kumščius.- Gavau devynis iš matematikos.

-Tai puiku!- ji nusišypsojo, nors jaučiau, kad ji nebuvo laiminga ir patenkinta manimi.

Neturėdama ką pasakyti tik silpnai linktelėjau. Netrukus pakilau nuo stalo ir padėkojusi vėl užkilau į kambarį. Įjungusi šviesą, kadangi jau buvo sutemę, susidėjau rytojaus pamokas ir pro petį pažvelgiau į ant lovos gulinčius akinius. Papurčiusi galvą, priėjau prie lentynos ir išsiėmusi didelius marškinius, apsivilkau juos.

Kritusi lovą ir prieš tai išjungusi šviesą, paėmiau akinius į rankas ir vėl užsidėjusi, atsipalaidavau.

-Linch, įsijunk!

***

Pasilipusi ant skardžio, sukryžiavau kojas. Bet.. kažkas čia ne taip. Pasilenkusi žemyn, nužvelgiau komandos draugų atsijungusius veikėjus. Tai.. tai negali būti tiesa.

Palietusi veidą išpūčiau akis. Aš.. aš mergina. Vėl.

Turiu tai nuslėpti. Aš privalau tai nuslėpti.

Pliusas yra bent vienas. Jaučiuosi lengvesnė, bet vis tiek- negaliu jiems leisti sužinoti, kad esu mergina.

Atsidariusi inventorių, radau ten esantį šaliką ir prisegamą kapišoną. Tai mano išsigelbėjimas. Kaip mat užsidėjusi juos, atsidusau iš palengvėjimo, pamatydama pakilusius iš šalčio garus. Pažvelgusi aukštyn, užsimerkiau. Čia tikrai vėsoka, bet garai vis šildė mano veidą.

-Sušalsi, taip sėdėdamas,- Šalia manęs pasirodė vaikinas, kurio atpažinti nesugebėjau. Jo ryškios ir didelės žaidimo sukurtos akys, tiesiog susiliejo su mano siela.

Nuleidusi akis, papurčiau galvą ir užsimerkiau, jausdama, kaip iš tikrųjų kūną pradeda krėsti šaltis.

-Ką veiki čia beveik vidurnaktį?- Paklausė, lyg manydamas, jog žinau kas jis. Patraukusi pečiais, palenkiau galvą į priekį.- Kodėl slepiesi po kapišonu? Tau ten koks randas? Nusiimk jį, nieko čia tokio.

Vaikino ranka pakilo ir jau pirštai buvo bepaliečiantys apsiausto kapišoną, numušiau juos atbula ranka. Mačiau prie savo gyvybių ir vardo esančių komandos draugų, vieno iš jų, HP pamažėja. Čia Yongas. Atsistojusi, priėjau prie skardžio krašto ir pažvelgiau aukštyn. Žvaigždės atrodo šildė sielą, o šiaurės pašvaistė- privertė žibėti mano plaukus.

-Kodėl manai jie sugrąžino mūsų tikruosius veidus?- Yongas, prisėdęs ant žemės už manęs, susimąstė.

Tylėjau. Pati neperpratau kodėl žaidimo kūrėjai taip pasielgė.

-Man kyla tik tamsios mintys, žinai.- vaikinas nusijuokė, prikeldamas grojikus svirplius, kurie netrukus pradėjo reikštis naktyje.

Silpnai linktelėjau jam pritardama. Tai negali būti geras ženklas.