Kubos Misija

11.

|Trečioji valanda|

-Kasha,- mano švelniai pajudino Krihas. Prasimerkusi ir kelis kartus sumirksėjusi, pažvelgiau į jį, bei atsitraukusi, patryniau akių vokus.- Liko penkios minutės iki užduoties.

-Turiu susirasti Grifą,- pakilusi nuo žemės, nusirąžiau ir pasitaisiusi į kasą surištus plaukus, paėmiau nuo žemės savo pagrindinį ginklą.- Ir Krihai.

-Taip?- jis taip pat atsistojęs, pakartojo mano veiksmus pasirąžydamas.

-Ačiū už pirmai,- Silpnai šyptelėjau ir atsukusi jam nugarą, išlindau iš už kolonos.

Pamačiusi manęs laukiančius žaidėjus, pasijutau kiek nejaukiai ir priėjusi prie Grifo. Vaikinas buvo susimąstęs, ta manęs nepastebėjo. Akimis akimirką patyrinėjusi jo veidą, giliai įkvėpiau.

-Pasiruošęs?- paklausiau, paliesdama jo petį. Vaikinas krūptelėjo iš netikėtumo ir pažiūrėjo į mane kiek išsigandusiu žvilgsniu.-Ei, viskas gerai?

-T-taip,- jis sumikčiojo ir aš išspaudusi palaikomą šypsnį, paėmiau jį už delno.

-Viskas bus gerai,-sumurmėjau pasimetusiam vaikinui ir užsimerkiau vaizdą užtemdžius baltiems debesims.

Atsimerkusi pamačiau, kad esu įkalinta ant ore sklandančio akmens. Jis buvo per daug mažas, kad laisvai atsistotų 2 žmonės, tad teko su Grifu susiglausti kaip įmanoma labiau. Pamačiusi kitus žaidėjus tai aukščiau, ta žemiau, besižvalgančius aplink, atsidusau. Akmuo nebuvo stabilus, tad teko laikyti pusiausvyrą.

-Dabar laikykis,- pastebėjusi, kad ne visi akmenys yra užimti, perspėjau savo partnerį ir jį paleidusi, atsispyriau nuo šio nestabilaus daikto. 

Susvyravęs akmuo privertė Grifą suklupti, bet jis išsilaikė. Užtat aš vos nenusiverčiau atbulomis mano akmeniui apsivertus aukštyn kojomis. Bet spėdama pašokti viršun, atsistojau ant kito akmens.

-Kas čia per užduotis?- Žaidėjai, sumišę ne mažiau nei arti stovintis Grifas, akimis lakiojo tarpusavyje. Staiga išgirdusi iš žemiau manęs esančių žmonių šūksnius pažvelgiau apačion.

-Visi viršun!- surikau, ir atsispyrusi prišokau prie Grifo, bei pasigriebusi jį už rankos, pradėjau temptis viršun. 

Milžiniška, kruvinai išverktomis akimis persona, iš lėto tiesėsi ant dviejų kojų. Pakilę pakankamai aukštai, prisiplojome prie sienos ir sulaikę kvapą stebėjome šį, krūtinėje turintį kristalą, žmogų.

Visiškai atsitiesęs siaubūnas, atlenkė galvą. Jo akys buvo lygiai nukreiptos į mane. Iš pasalų užklupęs, galvose užėjęs cypimas, privertė mane užsiimti už ausų ir suinkšti iš skausmo. Nors baisūnas toliau ramiai stebėjo mane, galėjau matyti jo šiurpų pasitenkinimo šypsnį.

Sina?

Jaučiau, kaip mano akys išsiplečia supratus, kad negaliu girdėti daugiau nieko, apart cypimo. Nuleidus akis, viskas užtilo. Pajutau, kad mano kūnas dreba, o visi stovintys šalia, stebėjo viską pašiurpę. Šiaip ne taip atsistojusi ant kojų, susvyravau ir pasirėmusi į sieną, vėl pažvelgiau į priešą.

Sina?

"Tėti.."- atpažinau šį balsą ir jausdama, kaip kojos sulinksta, suklupau ant akmens. Jaučiausi beviltiškai. Akyse susikaupusios ašaros sugrąžino mano veidui baimę ir begalinį išgąstį. Vėl išgirstas mirusio žmogaus balsas palaužė mane sekundėmis vertinamos akimirkos greitumu.

Čia tikrai tu?

-Tėti!- surikusi, ištiesiau ranką į monstrą. Pripuolęs Katanas, sugriebė mane už pečių ir kažką sakydamas, pradėjo purtyti. Deja jo girdėti negalėjau. Pradėdama beveik spardytis iš besipriešinimo, pabandžiau ištrūkti iš vaikino glėbio.- Paleisk mane! Tėti!

Pakilusi siaubūno ranka buvo užmota ir netrukus visi žaidėjai, pašokę oran jos išvengė. Išplėtusi akis, pažvelgiau į artėjančią ranką, kuri kas sekundę vis veržėsi oru, manęs link.

-Kasha, po velnių šok!- Galiausiai išgirstas, nusikeikęs Katanas, pasigriebė mane už liemens ir atsispyręs, pakilo kartu su manimi į orą. Papurčiusi galvą, pajutau, kaip skruostais pradeda riedėti ašaros.- Ką manaisi daranti?!

 Tik po kelių sekundžių galvą nušvietė supratimas. Aš girdžiu Tėtį per šį siaubūną.

-Atsiprašau..- Mums nusileidus ant kitų akmenų, pamačiau atšokuojantį Krihą.- Aš tiesiog-

-Kas tau užėjo?!- Krihas, suraukęs antakius, klaustelėjo.- Tave galėjo nusviesti!

Nuleidusi galvą, pajutau, kaip graudulys suspaudžia krūtinę. 

-Krihai,- Katanas linktelėjo vaikinui.- Atkreipkite siaubūno dėmesį, tuoj prisidėsiu.

Tylomis nusivaliusi ašaras, drebančiomis rankomis, paėmiau iš dėklo durklą į rankas.

-Aš padėsiu,- tyliai tariau, sugniauždama durklo rankeną.

-Ne, tu liksi čia.- Katanas, paprieštaravo ir aš pakėlusi į jį liūdnas ir piktas akis, papurčiau galvą.

-Aš padėsiu. Privalome jį nudėti.- Per ašaras atkirtau. Niekam neleisiu man priminti Tėčio balso.

-Kasha, klausyk-

Katanas suėmė mane už rankų, bet aš ištrūkusi pajutau, kaip ašaros vėl susirenka akyse.

-Mes turime jį nudėti, girdi?!- surikusi, pravirkau ir atsispyrusi pamačiau visus, beviltiškai bandančius pulti šį monstrą.

Jausdama, kaip milžiniška pykčio banga apima mano kūną, užšokau ant siaubūno atskriejančios rankos ir pasileidusi iš visų jėgų priekin, pasilenkiau, leisdama durklui pjauti žmogaus odą. Jis sekė mane žvilgsniu, bet aš akių kontakto nesudariau.

-Tu nenaudėli..- sušnypštusi pro sukąstus dantis, atšokau atgal ir tebejausdama, kaip ašaros teka mano skruostais, parodžiau visiems į kristalą. Paklusę jie pradėjo į jį šaudyti, sulaukdami pabaisos riksmo.- Aš tave pribaigsiu!

Pastačiusi koją atgal, iš visų jėgų atsispyriau, vėl išgirsdama cypimą galvoje nuo sudaryto akių kontakto su priešu. 

Nedaryk to..

-Privalau tėti,- jausdama, kaip visa mąstysena apsiblausia ir kūnas nuo begalinio cypimo pradeda nebepaklusti, užsimojau ir nusitaikiau į pačią siaubūno kristalinę šerdį.

Užsimojusi, sviedžiau peilį iš visų likusių jėgų, pajusdama, kaip mano kūnas visiškai atsijungia ir aš lyg paprastas maišas, pradėjau kristi žemyn, galiausiai nugara atsitrenkdama į vieną iš sklandančių akmenų.

"Atleisk man tėti.."- tai buvo paskutiniai žodžiai, nuskambėję mano galvoje iki kol mane pasitiko rami tamsa.