Kubos Misija

10.

|Antroji valanda|

Pamačiusi per petį šalia stovinčius kitus žaidėjus, atsukau į priekį pistoletą. Rūmų kraštuose, tarp kolonų užsiplieskė deglai, apšvietę patalpą. Bet vos pakėlus akis, ginklas rankose virptelėjo.

Didelis, ugnimi bekvėpuojantis monstras, prilygstantis keturių aukštų pastatui, suriaumojo, priversdamas visų odą nueiti pagaugais. Keturkojis, į žvynuotą liūtą panašus gyvis, turintis milžiniškas iltis, atsistojo ant galinių kojų ir išskleidė raumeningus sparnus. Šalia jo pasirodžiusi gyvybių lentelė, liko mus beveik be vilčių. Keturios, man lygios, gyvybių eilės 

-Puolam!- Katanas iškėlė ranką, duodamas ženklą visiems pradėti kovą. Sušukusi kartu su kitais žaidėjais, pasileidau priekin.

Siaubūnas nusileido ant keturių sudrebindamas žemę ir priversdamas visus, nespėjusius pašokti į orą, suklupti. Išsitraukusi peilį pašokau kaip įmanoma aukščiau, atsidurdama virš pabaisos. Pajutusi, kaip suknelės sluoksniai pasikelia, sudarydami pūstos suknelės įvaizdį, nusileidau siaubūnui ant snukio ir kaip galima greičiau smeigiau į jo akį turimą durklą ir atsispyrusi, nusileidau žemyn.

Pasukusi akis, pamačiau link Grifo artėjančią dygliuotą priešo uodegą. Paklaikusi nuo jo išsigandusio žvilgsnio, surėkiau jo vardą ir pasileidau iš visų jėgų ten. Nustūmusi Grifą į šoną, užsidengiau sukryžiuotomis rankomis veidą ir susirietusi, priėmiau smūgį savo liaunu kūnu. 

-Kasha!- Katano šūksnis palydėjo kūną pervėrusį skausmą ir aš nuskriejusi tolyn, įsirėžiau į sieną. Dėkui dievui, spėjau atitraukti pagrindinį ginklą ir jį apsaugojau.-Kasha!

Negalėdama net įkvėpti iš viską varžančio skausmo, pažvelgiau į pusę turinio praradusią gyvybių skalę. Pribėgęs Katanas pradėjo iš inventoriaus imti bintus ir gydomuosius eliksyrus, kai aš jį sustabdžiau, per skausmus suimdama jo riešus. 

Matydama, kaip gyvybės pradeda kas sekundė vis didėti pakankamai dideliais atstumais, pabandžiau atsikelti. Susvyravusi ant kojų, pasirėmiau į sieną ir nusivaliau atbula ranka nuo smakro kraują. 

-Eime,- užsiplieskusi it liepsna, tariau ir surikusi iš užsidegimo, išsiėmiau pistoletą bei pradėjau šaudyti.

Pribėgusi prie uodegos, pašokau ir ja pradėjau kopti aukštyn, vis sumaitindama padaro kailiui po kulką. Mačiau, kaip visi kiti pavargę žaidėjai stebi mane iš apačios. Liko apie šimtinė padaro gyvybių. Nagi, man pavyks.

Visiškai atsistačius manajai sveikatai, atsiradau gyvuliui ant galvos ir numetusi pistoletą šalin, pašokau viršun. Viskas atrodo buvo įkalinta lėtame režime. Nusiėmusi nuo peties pagrindinį ginklą, atlenkiau apsaugas ir nusitaikiau gyvuliui tiesiai į galvą. Bet nespėjus iššauti, jis atsispyrė ir pražiojęs nasrus, pašoko manęs link. Surikusi, paspaudžiau gaiduką ir nuo peties atlipusi medūza nukrėtė elektra kulką. Kaip mat įsielektrinęs metalas, prisilietė prie gyvulio sudrėkintos nosies. Apakinęs baisūną apėmęs elektros kamuolys, privertė veidą apsidengti delnais. Nespėjęs manęs praryti, padaras suriaumojo iš paskutiniųjų likusių jėgų ir sukrito ant žemės. 

Nespėjusi net atsipeikėti, pamačiau, kad vis greičiau ir greičiau artėju žemės link. Išsekusi ir jėgų nebeturinti, susiriečiau į kamuoliuką ir užsimerkiau. Bet beveik pasiekus šios patalpos grindis, pajutau, kad esu pačiumpama ir žmogui nuslystant kojomis, įsitempiau. Laikoma nuotakos stiliumi prasimerkiau, sutikdama tamsias juodas akis. Akimirką vienas į kitą taip žiūrėjome, iki kol jis atsargiai pastatė mane ant kojų.

-Viskas gerai?- jis paklausė ir man netyčia suklupus, pagavo šiltu glėbiu.

-Taip, tik esu išsekusi,- Tyliai tariau, lėtai atsistodama ant savų kojų ir atsistumdama nuo vaikino krūtinės delnais.

Tyla, užpildžiusi šią patalpą netrukus buvo nutraukta Lunos, kuri iš džiaugsmo surikusi, iškėlė kumštį į viršų. Per vargus nusišypsojusi, su likusiais pakartojau jos veiksmus. 

Mums pavyko. 

Prieš akis visiems iššoko naujai laimėti daiktai. Nustebau pamatydama gautą, nuotoliniu būdu valdomą, granatų rinkinį. Pažvelgusi į šalia stovintį Kataną, nustebau, jam paėmus gautą durklą, išraižyta gyvačių raštais.

Mane privertė krūptelėti dar viena iššokusi lentelė, pranešanti apie dar vieną gautą daiktą ir perėjimą į penkiasdešimt antrąjį lygį. "Prizas už paskutinį pribaigiamąjį smūgį."- mintyse kartojau šiuos žodžius ir pažvelgiau į nurodytą naują daiktą. Tai mano ginklo patobulinimas, būtent naujas optinis taikiklis. 

Paėmusi jį iš inventoriaus, nusukau senąjį teleskopą nuo pagrindinio ginklo ir uždėjau naują. Nuėmusi stikliukų apsaugas, pridėjau akį arčiau ir nustebinta atsitraukiau. Čia aukščiausios klasės taikiklis. 

-Kasha,- Išgirdusi šalia savęs Grifo balsą, uždėjau apsaugas atgal ir pažvelgiau į jį. Nors vaikino veidą puošė žaizda, jis vis vien šypsojosi.-atrodo čia tavo.

Ištiesęs priekin mano pistoletą ir durklą, išteptą baisūno krauju, šyptelėjo ir man paėmus, nagais brūkštelėjo sau per kaklą.

-Ačiū, kad pirmai išgelbėjai.- Jis kiek nepatogiai jausdamasis tarė ir aš atsakiau pavargusiu šypsniu.- Aš tikrai dėkingas už tai.

-Viskas gerai,- uždėjau jam ant peties subraižytą ranką, vyptelėjau.-Pailsėk, reikės jėgų kitai užduočiai.

Pajautusi žvilgsnį, pasukau galvą, mažiau nei sekundei sutikdama Kriho akis. Vėliau jis nusisuko ir aš patraukusi pečiais priėjau prie kolonos, kur sėdėjo Katanas su Luna. Išsekusi mergina buvo padėjusi ant Katano peties galvą ir dūsavo. Pajutusi keistą kibirkštėlę savyje, apėjau iš kitos kolonos pusės ir pati to nesuprasdama, paniūrau. 

"Jis Lunos partneris, ne mano."- sudrausdama savyje, pamačiau žmogaus siluetą, atsistojusį šalia manęs.

-Galiu prisėsti?- klaustelėjo Krihas ir man pasislinkus, atsiduso.- Dėl tos dienos..

-Koks skirtumas,- buvau per daug išsekusi, kad su juo apie tai aiškinčiausi. Užsimerkusi atlenkiau galvą atgal, taip ją atremdama į koloną.

-Ne, didelis skirtumas. Ir mes jį dabar išsiaiškinsime,- Krihas suraukė antakius ir atsisuko į mane.

Staigiai atsimerkusi, pajutau, kaip per kūną nueina keista banga. Akys sudrėko ir aš staigiai nunarinusi galvą, įsmeigiau išpūstas akis į delnus.

"-Ne, didelis skirtumas. Ir mes jį dabar aptarsime!- mama, paleidusi balsą į laisvę, rėkė ant tėčio, kuris bandė atsiprašyti, ar bent kažką pasakyti. Menkomis rankutėmis uždariau duris, panaikindama tarpą, pro kurį žiūrėjau. "

-Kasha..

-Kasha! Ar viskas gerai?

Pašokusi iš vietos, pajutau, kaip skruostais pradeda lietis ašaros. Sutikusi Kriho žvilgsnį, pabandžiau ašaras nusivalyti, bet mano nesėkmei, jos toliau veržėsi į laisvę.

-Nevalyk,- galiausiai pagavęs mano rankas, Krihas nustebino mane.- Dabar čia mūsų realybė. Jausmai tame pasaulyje yra lygūs šiame pasaulyje. Gali verkti kiek nori.

Pajutusi, kaip mano lūpa suvirpa, drebančiai įkvėpiau ir sulaukusi apkabinimo, pabandžiau nusiraminti, bet nepavyko. Jausdama, kaip pradedu lieti visą krūtinę slegiantį skausmą, atsitraukiau ir pajutusi, kad pakanka, nusivaliau ašaras.

-Niekam nesakysiu,- jis tyliai sumurmėjo, stebėdamas kaip nusišluostau veidą delnais ir tyliai sumurmėjo, nors sugebėjau pagauti tik žodžius "mažoji sesutė".

-M?- tyliai numykiau, nuleidusi rankas ir prisitraukiu kelius arčiau savęs. Ši suknelė pradeda man patikti, kadangi ji turi tiek daug sluoksnių, jog kažką pamatyti, tampa misija neįmanoma.

-Ne, nieko.- Krihas tik papurtė galvą ir patapšnojo sau į petį, davė ženklą padėti galvą.- Pailsėk, turime dar pusvalandį. Gali numigti.

Paklususi, nedrąsiai atrėmiau galvą į jo petį ir pajutusi, kaip jis atremia savąją į mano, silpnai šyptelėjau. Keista, kad žmogus, kuris neseniai buvo man į gerklę įrėmęs peilį, leido išsilieti ir net nepalietęs kritikos būdu, priėmė nusnausti ant peties.

Kas man darosi..