Kubos Misija

19.

|Dešimta valanda|

Rankose gniauždama kalaviją drebančiomis rankomis, giliai įkvėpiau. Stengiausi nepravirkti.

"-Tau patinka Luna?- tyliai paklausiau, vaikinui nusukus akis.

-Tik niekam nesakyk,- Katanas kiek supanikavo"

Užsimojusi pajutau pyktį ir neviltį užvaldant mane ir įsibėgėjusi, perrėžiau šio akmeninio siaubūno pilvą. Ant nugaros esantis seniau naudotas snaiperio ginklas, netrukus buvo nukištas į inventorių. Jis nebeturi paskirties. Kalavijas yra viskas ko man reikia.

Pakėlusi ginklą pažvelgiau į jame atsispindėjusį savo atvaizdą. Liūdnos raudonos akys, suskeldėjusios rausvos lūpos ir pabąlęs apvalus veidas. Tekantis priešo kraujas uždengė pusę kalavijo, tad plačiu mostu jį pašalinau. Įsidėjusi į dėklą ginklą, pažvelgiau į priešais esančią lentelę. Visi džiūgavo dar viena pergale, o aš- pralaimėjimu.

-Hei, Kasha,- šalia išnyręs Katanas privertė mane sugniaužti kumščius.- Tu išsiblaškiusi, vos pirmai smūgio negavai.

-Atleisk,- per sukąstus dantis tyliai išspaudžiau kelis žodžius,- kitą kartą pasistengsiu viską padaryti geriau.

-Aš ne tą turėjau omenyje, Kasha,- net galėjau įsivaizduoti kaip jis suraukiau antakius ir kietai suspaudęs lūpas, įsmeigia į mane savo juodų akių žvilgsnį.

-Supratau pakankamai,- užsegiau kalavijo dėklą, išjungiau visas lenteles ir nieko nelaukdama, sparčiai nužingsniavau į priekį.

Neketinau su juo daugiau bendrauti, bet atrodo jis- neketino pasiduoti ir sužinoti kas man blogai. Pribėgęs, stipriai paėmė mane už peties, leisdamas man pajusti skausmo aromatą. Vėl.

-Klausyk, kame yra tavo problemos?- Katanas jau piktai sušuko, atsukdamas mane į save. Jo juodos akimirkai privertė mane suskysti, bet visai netrukus, grįžau į šį pasaulį.

-Tu esi problema, gerai?!- Taip pat užsidegdama, ištrūkau iš jo gniaužtų, stipriai numušdama jo ranką.- Tu esi mano problema.

-Nesuprantu dabar nieko!- jausdama visų varstančius žvilgsnius ir tylą, šiurkščiai badančią nugarą, sprogau emociškai.

-Ko čia nesuprasti!- Surikusi taip stipriai, beviltiškai nuleidau rankas.- Tu man patinki, idiote!

Stebėjau kaip jo veidas iš supykusio tampa sumišusiu, o vėliau pasipuošia mažu šypsniu. Pajusdama, kaip širdis sudūžta į šipulius, akyse pajutau ašaras. Rankos nusviro žemyn, kartu nusitempdamos ir žvilgsnį.

-Tu nieko nesakysi?- Staiga šalia pasirodė Luna, ji atrodė nusivylusi.

-Nieko ir nereikia,- per ašaras sumurmėjau ir pakėlusi akis į Kataną, pamačiau jo akyse kiek liūdesio.- Tik daugiau nedrįsk man rodytis akyse.

Apsisukusi ant kulno, pajutau skruostais byrančias ašaras. Ausyse spengė, akyse liejosi vaizdas. Sukritusi šešėlyje, nusivaliau ašaras ir prisitraukiau kelius. Buvo keista, kad visa nugara remiasi į sieną dėl ten nebe esamo snaiperio ginklo. Man tereikėjo pabūti vienai ir atrodo kiti tai suprato. Neatėjo nei Krihas, nei Markas ar kas.

Giliai įkvėpusi sukryžiavau kojas ir pradėjau žaisti su pirštais. Buvau pasimetusi, nežinojau ką daryti. Viduje jaučiausi dužusi, išorėje kaip ir stabili. Kiek pikta, bet daugiausiai.. tuščia. Negaliu jo teisti už tai, kad jam nepatinku. Bet tas pašaipos šypsnis.. varo iš proto.

Išgirdusi kaip pirštai net sutraška nuo spaudimo į kumščius, atleidau juos. Neketinau daryti nieko, apart jo pamiršimo. Draugais būti nesugebėčiau, nes galiausiai vieną dieną palūžčiau. Nors ir dabar tokia jaučiausi.

-Viskas bus gerai,- tyliai sušnabždėjusi, sunėriau rankų pirštus ir užvertusi galvą atgal, užsimerkiau. Paskutinės ašaros pasitiko grindis. Sugebėjusi išspausti mažą šypsnį, pabandžiau užmegzti pozityvių minčių.- Bent jau žinau, kad meilė nėra abipusė.

-Taip aš nesakiau,- staiga šalia atsiradęs vaikinas privertė mane sustingti. Nesupratau jo žodžių, bet neketinau gilintis. Pakreipusi į jį veidą, įsmeigiau nuverktas akis. Aš pasidaviau. Tegul.

-Man nerūpi jau dabar,- Pakilusi nuo žemės, padėjau ant kalavijo dėklo ranką. Vaikinas žengė žingsnį arčiau manęs, bet aš išsitraukusi ginklą, ištiesiau priekin, pridėdama jam tiesiai prie gerklės ašmenų galą.- Žingsnis ir gulėsi ant žemės kruvinas.

Vaikinas atrodė nustebęs. Bet aš sugebėjau viską užgožti savyje. Man reikėjo kelių minučių, kad senoji aš vėl grįžtų. Tik nepažadu, kad nebūsiu piktesnė. Tai iš mamos paveldėtas bruožas.

Nuleidusi kalaviją, plačiu mostu jį apsukau ir dailiai įdėjau į dėklą, pritvirtintą prie diržo. Tik tada atrodo prisiminiau šalia plūduriuojančią Kremę. Pažvelgusi į ją, atsidusau ir patraukiau kuo atokiau nuo vaikino. Bet atrodo, jis šiandien neketino manęs palikti vienos ir pasivijęs, atsuko į save. Įsmeigęs savo akis į manąsias, sugriebė už rankų, kurios ketino jį paskersti kalaviju.

-Aš tave tikrinau, idiote,- Jis galiausiai išspaudė šiuos žodžius, priversdamas mane susiraukti.

Bet nespėjus susivokti, jo lūpos atsirado ant manųjų ir aš galutinai pasimetusi, atsipalaidavau.

"Kaip aš jo nekenčiu..."