Kubos Misija

14.

|Ketvirta valanda|

Lėtais judesiais pagaliuko kurščiau žarijas, tyliai traškančias priešais mane. Buvau sustirusi, kas galvojo, kad šiose džiunglėse taip atvės. Išpūtusi šiltus garus, padėjau pagaliuką ir patryniau delnus vieną į kitą.

-Apsigaubk,- pakėlusi kiek akis pamačiau ištiestą paltą. Bet pažvelgus aukščiau, pasimečiau ir pajutau, kaip mano kūnas įsitempia.

-Ačiū,- tyliai tariau, sustirusiais pirštais sugraibydama storą medžiagą ir netrukus apsigaubdama pečius.- Bet tu irgi sušalsi.

-Būdamas prie šio laužo ne,- jis patraukė pečiais, sumurmėdamas savo sodriu balsu ir sukrito visai šalia manęs.

Nuleidusi akis, apsigaubiau iki pusės veido paltu. Jausdama, kaip pradedu šilti, atsidusau iš palengvėjimo. Sėdėjome tyloje. Aš sėdėjau įsitempusi it gitaros styga, o Katanas- atsipalaidavęs it laisvas paukštis.

-Girdėjau gandus stovykloje,- atrodo dabar supratau ko jis čia atėjo. Jis tikėjosi išgauti iš manęs vardą. Nors ir pats nešiojasi jį su savimi.

-Jei dėl to atėjai, gali pasiimti,- šiurkštokai nusiėmiau paltą ir pūstelėjusi į žarijas, vėl uždegimu liepsnas.

Sugavęs drabužį vaikinas iš nuostabos pakėlė antakius. Pasitenkinimo šypsnis privertė mane sutrikti ir kaip galima greičiau nusukti akis. Jaučiausi pikta, gal labiau liūdna. Ne dėl to, kad jis griebėsi paklausti šio klausimo. Labiau liūdna buvo, kad jam terūpėjo sužinoti atsakymą ir jis atėjo tik dėl jo.

Tyliai atsidususi, prisitraukiau kelius ir padėjau ant jų smakrą. Pajutusi, kaip sušilęs paltas vėl atsiduria man ant pečių nustebau. Pakėlusi akis pažvelgiau į Kataną, kuris tik šiltai šypsojosi lyg kažką žinodamas. Man nepatiko jo žvilgsnis.

-Reikėtų ruoštis,- Galiausiai po kelių minučių Katanas pakilo nuo žemės. Pasisukęs į mane jis ištiesė ranką lyg siūlydamas padėti atsistoti.

Deja pakilau pati. Nenorėjau daugiau prie jo būti, nes atrodo, galėjau pravirkti bet kurį momentą. Aš jam tik draugė.

Tik. Draugė.

Ištiesusi paltą atgal, nusukau akis ir pakėlusi koją, batu užmyniau žarijas. Spausdama tol, kol jos dingo tapdamos garais, pažvelgiau į atsidususį vaikiną, kurio viliojančios paskęsti akys buvo nuleistos žemyn.

-Tu elgiesi keistai,- jis galiausiai tarė, įsidėdamas jau paduotą paltą į inventorių.

-Ne esam partneriai, neprivalau elgtis mandagiai.- Sumurmėjau, pasiimdama vėl plaukų gumytę ir surišdama į didelę, bei storą kasą.

-Ir su Krihu nesate partneriai,- jis staiga atšovė, priversdamas mane sustoti viduryje žingsnio link padėto ant žemės ginklo.

-Iš vis koks tau skirtumas? Kodėl tau rūpi, kodėl nori, kad elgčiausi "normaliai"- parodžiusi kabutes, pajutau kūną užimant susierzinimui.

-Nes aš tik noriu turėti tave tarp draugų!- vaikinas dramatiškai iškėlė rankas lyg turėčiau tai suprasti.

-Tarp draugų?- Jausdama, kad teliko tik kelios minutės iki mano susigraudinimo, priėjau prie jo ir bedžiau pirštą tiesiai į krūtinę.- Galbūt aš nenoriu būt draugais.

Aš tik noriu kažko daugiau.

Įbedusi ranką į jo krūtinę, lėtai atitraukiau pirštą ir pajutau, kaip ji virpteli. Velnias. Apsisukusi pasigriebiau nuo žemės ginklą ir pasileidau bėgti link Grifo, tebejausdama kaip vaikino akys ketina padegti mano nugarą dengiančią medžiagą.

|Penktoji valanda|

Atmerkusi sulipusias akis, apsižvalgiau. Jokių likusių žaidėjų. Pasimetusi krūptelėjau vaizdui iš tamsaus pasikeitus į šviesų. Užsidengusi nuo saulės veidą ranka, kelis kartus sumirksėjau. Išgirdusi burzgesį, pažvelgiau šonan. Pajutusi, kaip per krūtinę perbėga ilgesio šiurpuliukai, nusivaliau akyse susirinkusias ašaras. 

Tai mano namas. Namas, kuriame gyvenu su mama ir broliu.

Pasileidusi iš visų jėgų vidun, pamačiau tuos pačius baldus, pasitinkančius kiekvieną dieną, man grįžtant namo. Saldus lazanijos kvapas privertė pilvą suurgzti.

-Sina, čia tu?- mama, rankas besivalydama į virtuvinį rankšluostį, pasirodė priešais esančios svetainės gale. Jos atsukta nugara buvo papuošta prijuostės mazgais. 

-Mam,- ištiesusi ranką priekin, užsidengiau delnu burną.- Taip čia aš. Sina.

Pasileidusi priekin, pajutau kūkčiojimą užpildant krūtinę. Jaučiausi, lyg nemačiusi jos mėnesius, gal net metus.

-Iškepiau tavo mėgstamos lazanijos,- Jos neatsisukimas priekiu privertė mane sustoti. Tik dabar suvokiau, kad kažkas nėra taip.

-Mam,- atsistojusi už staliuko, pamačiau kažką sužybsint po jos laikomu rankšluostuku.

-Taip?- Ji nuleidusi rankas, pilnai parodė į mane nustatytą peilį. Atsitraukusi per žingsnį, delnu sugniaužiau sofos paviršių.- Negi nenorėjai lazanijos?

Staigiai atsisukusi mama privertė man klyktelėti ir užsidengti burną delnu. Jos veidas... jo nebuvo.

-Kaip galia..- moteris pakreipė galvą, suimdama kita ranka peilio ašmenis.- Atrodo reikės tave išmokyti manierų.

Puolusi į priekį persona užsimojo peiliu ir prarėžusi šoną, privertė susiprasti, jog reikia bėgti. Pasileidusi durų link, ėmiau klibinti rankeną, bet deja, durys buvo užtrenktos. Pasigirdus skrendančio objekto garsui, išpūčiau akis. Žvelgiau į prie pat veido įsmeigusį peilį.

-Ma-am,- tyliai sumikčiojau žiūrėdama į šios būtybės lygų veidą.- Mam, nereikia.

Pamačiusi, kad su savimi neturiu net durklo puoliau panikon. Moteriškei priėjus ir ištraukus peilį iš medienos, susigūžiau.

-Nereikia, prašau-

Ranka nekilo sužeisti šios moters, nors ji ir nebuvo mano mama. Bet net nespėjus sureaguoti, buvau per petį pervėrusio peilio prismeigta prie durų. Skausmingas klyksmas užpildė patalpą. Giliai kvėpuodama pažvelgiau į įrankį, sukeliantį tokias kančias, apie kurias galėjau tik pasvajoti. 

Po peilio ištraukimo, man liko tik sugriūti ant žemės, užsiimant už krauju sruvančios žaizdos. Beviltiškai pažvelgusi baimingomis akimis į moterį, tik spėjau užfiksuoti tiesiai paleistą ginklą, kai užsimerkusi iškėliau ranką ir bandydama iš paskutiniųjų apsiginti- priėmiau galutinį dūrį tiesiai į širdį.