Kubos Misija

20.

|Dešimta valanda|

Mums vienam atsitraukus nuo kito, be žodžių žvelgiau į jį. Jaučiausi keistai. Laimingai, bet susierzinusiai.

-Tikiuosi per daug nesupykai,- vaikinas perbėgo per plaukus pirštais ir pašaipiai šyptelėjo, jo firminiu šypsniu.

Neturėdama žodžių, prikandau apatinę lūpą ir nuleidau žvilgsnį. Buvo sunku surinkti į vietas, kas ką tik nutiko. Seniai turėjau pastebėti, kad jam rūpiu, bet buvau lyg akla. Ir jis ką tik pavogė mano pirmąjį bučinį. Papurčiusi galvą, išgirdau vaikino juoką. Kilstelėjusi žvilgsnį pasijutau nejaukiai nežinodama ką daryti toliau.

-Tu paraudus,- vaikinas pakėlęs mano smakrą keliais pirštais, privertė nuleisti nusukti akis.- Tai miela.

Šių žodžių tikėjausi mažiausiai, tad tik dar labiau susigėdijusi, pasimečiau. Prikandusi lūpą, pajutau kaip pilvą pagaliau užpildo šiluma. Aš jam patinku.

-Katanai?- tyliai pagaliau prakalbusi, priverčiau priverčiau jį suklusti. Numykęs keistą garsą, pažvelgė į mane. Priėjusi, apsikabinau jį per liemenį ir priglaudžiau skruostą prie krūtinės.- Daugiau taip nebežaisk su manimi. Man skauda.

-Gerai,- vaikinas šyptelėjo silpnai ir padėjęs ant manosios galvos smakrą, užsimerkė.- Nebežaisiu. Bet erzino neatsisakysiu.

Silpnai sukikenusi, pajutau, kaip mano plaukai tampa palaidais. Atšokusi pamačiau vaikiną mosuojantį plaukų gumytę ir besijuokiantį. Pakreipusi galvą, pabandžiau ją atimti, bet jam iškėlus supratau, kad teks naudoti kitus būdus. Pasileidęs bėgti Katanas peršoko nugalėto siaubūno kūną. Papurčiusi galvą nusijuokiau ir pasileidau iš paskos. Dėl man keliomis dešimtimis didesnio bėgimo lygio, laisvai jį pasivijau ir pargriovusi, atsisėdau ant liemens, taip jau galėjau atsiimti plaukų gumytę. Tebe sėdėdama jam ant liemens, susirišau plaukus ir pažvelgiau į išsišiepusį vaikiną.

-Ką?- pasimetusi paklausiau, pajusdama, kaip skruostai užsiplieskia.

-Tu greita,- jis tarė ir man pakilus, atsisėdo.- Aš atrodo trisdešimto lygio bėgime. Bet tu čia nenaudojai visų jėgų, ane?

-Ne,- pripažinau, prisėsdama priešais jį ir vyptelėdama.- O tau ką, įdomu kurio lygio esu?

-Na, nieko prieš sužinot,- Katanas perlėkė per susivėlusius plaukus pirštais ir atsirėmė už nugaros į žemę, rankomis.

-Užkeltas iki maksimalaus, dar šiandien per kovą,- Silpnai vyptelėjau, išgirsdama vaikino garsų įkvėpimą.

-Tu šimtinio lygio? Bėgimo?- Jis išpūtė akis, priversdamas mane pasijusti kiek nejaukiai. Tai tik skaičius, nereikia taip nustebti..

-Ir pašokimo,- tylomis pridūrusi, nusukau akis į kitus.- Dabar keliu visa kita, bet nemanau kad spėsiu.

-Klausyk,- Katanas staiga kreipėsi, priversdamas mane pabusti iš apmąstymų. Pakėlusi akis, sudariau akių kontaktą.- Nenoriu būt įkyrus-

-Toks esi, su savo erzinimu,- pavarčiau akis, nuleisdama tai juokais. Vaikinas nusijuokęs, patraukė pečiais.

-Vis vien. Kodėl tavo akys raudonos?- Šis klausimas privertė mano lūpų kampučius nusvirti. Lėtai nuleidusi akis, sunėriau rankų pirštus, taip ir nesugebėdama atsakymo išspausti.- Neprivalai atsakyti dabar.. bet..

-Gal kada, kai susitiksime realiame gyvenime, gal kada,- tylomis numykiau, nenorėdama kad viskas pasisuktų taip, kaip nenorėčiau.

-Tu net nežinai ar mes susitiksime,- sumurmėjęs po nosimi Katanas, nusuko akis į šoną. Nusekusi jo žvilgsniu sutikau Kriho akis, kurias netrukus jis nusuko.

-Tau reikia pailsėti,- Tariau, silpnai vyptelėdama ir permesdama per petį į kasą surištus plaukus. Pažvelgusi į juodas vaikino akis, užtilau. Aš jam patinku, bet jaučiuosi, lyg vis vien esame tik draugai.

-O kaip tu?- jis paklausė, priversdamas mane pabusti iš minčių, plaunančių galvą. Pakėlusi akis vyptelėjau, papurtydama, tuo pačiu, galvą. Vaikinas tuom patenkintas neliko, tad netrukus kiek suirzo.- Kasha..

-Leisk man kiek pasidžiaugti, kiek energijos turiu čia, šiame pasaulyje,- supratusi ką pasakiau, užtilau. Bandydama išvengti jo klausimų, nejaukiai šyptelėjau ir pakilau nuo žemės.- Einu pažiūrėti, ar yra sužeistų.

Pasukusi link kitų, nuo veido nuėmiau dirbtinę šypseną. Nenoriu jo užkrauti savo problemomis. Ir taip turiu jų daug, o jeigu jis pradėtų bandyti padėti- tik viskas pablogėtų. Melskimės, kad jis nėra iš Airijos.

Priėjusi prie Kriho, sutikau jo akis. Išsišiepęs iki ausų, vaikinas ištiesė ranką, kurią netrukus įsikirtusi, prisitraukiau apkabinimui. Nusijuokus, pajutau jį kažką sušnabždant, bet nekreipiau dėmesio. Atsitraukusi, pažvelgiau per petį į link mūsų patraukusį Kataną.

-Žinai aš vis dar ant tavęs pykstu,- stumtelėjusi vaikiną už peties, iškišau liežuvį.

-Už ką?- dramatiškai pavartęs akis vaikinas šyptelėjo pusė lūpos, bet netrukus pamačiau kaip šypsnis tampa kiek dirbtinis.

-Už tai, kad paskleidei gandus,- Pajutusi sau ant liemens rankas įsitempiau. Sustingusi atrodo jutau, kaip veidu pradeda ristis prakaito lašelis, tik parodantis, kokia susinepatoginusi esu.- Katanai, paleisk mane.

-Arba kas?- vaikinas erzinančiai sumurmėjo man į ausį.- Kiek matau žiūri ne sužeistuosius, nes ant Kriho nėra nei vieno brūkšnio.

Pašokusi iš vaikino glėbio, pasijutau maža mergaite. Man tik šešiolika, bet nuleistas žvilgsnis ir raudoniu pasipuošę skruostai rodė kitaip. Nusijuokęs Katanas priėjo arčiau ir pavėlė plaukus, priversdamas mane išspausti kvailą šypseną.

-Tu idiotas,- nusijuokusi, brūkštelėjau nagais per kaklą ir pakreipiau galvą. Atrodo ties šia sritimi, pritarė net Krihas.

-Tu lieki idiote taip pat,- iškišęs liežuvį, vaikinas nusijuokė užsidėdamas ant liemens rankas. Parbraukęs pirštais per juodus plaukus pirštais, pašaipiai šyptelėjo, nors akyse galėjau matyti šilumą.

-Tu dar atsiimsi,- Pagrūmojusi pirštu, šyptelėjau. Šyptelėjusi, pažvelgiau į Krihą, kurio veidą puošė šypsena. Na, vis tiek jis lieka man skolingas.