Kubos Misija

9.

|Pirmoji valanda|

Vos praėjus dešimčiai minučių išgirdau šūksnius už manojo stiklo kubo. Šiaip ne taip pakilusi ant linkstančių kojų, pasirėmiau ranka į stiklo kubą ir nuleidusi akis, pažvelgiau į suplyšusius drabužius. Sudvejojusi, atsidariau inventorių ir akimis perlėkiau per gautą suknelę. Apsižvalgiusi, ar kartais niekas nežiūri, nuėmiau per meniu dabartinius drabužius ir greit įjungiau suknelės dėvėjimą. Pajutusi, kaip lengva ir lanksti medžiaga apdengia kūną, apsisukau šonu ir per žingsnį atsitraukiau nuo kubo. Pažvelgusi į savo atvaizdą, atsidusau.

-Katanai,- išlindusi iš už stiklinio kubo, pamačiau besipliekiančius Kataną ir Krihą. Kaip aš jo nepasiilgau..

Abu vaikinai užtilę pažvelgė į mane. Kiek pasijutusi keistai, lėtais žingsniais priėjau arčiau Katano.

-Ar taip blogai atrodau su ja?- tyliai paklausiau, apsikabindama save per pečius. Čia yra devyni žaidėjai be manęs ir jie visi akylai mane stebi. Tai keista.

Papurtęs galvą, Krihas neleido jam atsakyti ir priėjęs arčiau mūsų, rankoje gniauždamas peilį. Pajutau, kaip man į gerklę įsiremia aštrus geležtės galiukas. Gerklėje susidarė gumulas, supratus, jog vaikinui vos pajudinus peilį, pasipils kraujas. Visa tai priminė realų gyvenimą. Nugara nuėjo pagaugais.

"Mano lygis per aukštas, kad aš mirčiau jam perpjovus gerklę."- Mintyse bandžiau save raminti, bet vien pagalvojus, kad viskas gali pasisukti ne ta puse, išplėčiau akis.

-Tu..- Krihas suurzgė, įbesdamas peilį kiek stipriau. Iškėliau rankas, norėdama parodyti, kad jis nurimtų.- Ir vėl tu.

-Krihai, nurimk..- Grifas, atsistojęs šalia, padėjo jam ant peties ranką.

Pajautusi nuriedančius kelis lašelius kraujo, pamačiau gyvybių juostoje pradedančius kristi skaičius po vienetą. Jei taip viskas tęsis, aš galimai nenukentėsiu. Užmetusi akis į viršų, pamačiau tai, ko man reikėjo visiškam nusiraminimui. Aš penkiasdešimto lygio. Jam nepavyktų manęs net nužudyti. Sukaupusi visą drąsą savyje, pakėliau ranką ir patraukiau sau nuo akies plaukų sruogą. Mačiau, kaip Krihas sutrinka, o jo ranka sudreba ir pradeda virpėti vis dažniau. 

-Tai tu kalta!- vaikinas nemanė pasiduoti ir atsitraukęs, stipriau suspaudė peilį delne.

Pajaučiau, kaip virš manęs, pro galvą,  oru praplaukia medūza ir sustoja tiesiai prieš mano veidą. Nustebinta pažvelgiau į ją, liepsnojančią kreminės spalvos žaibais.

"Kremė.."- mintyse šoktelėjusi mintis, privertė pačią nustebti.- "Taip, toks vardas jai tinka puikiai."

-Nemanau, kad čia reikalinga panika,- Galiausiai tariau, pasitaisydama ant peties esantį diržą nuo ginklo; jis pradeda įsirėžti į odą.- Visi esame tokioje pačioje situacijoje. Vienintelis būdas, kuriuo visi išliksime gyvi tai susivienyti.

-Tą aš ir sakau,- Katanas, stovintis per kelis metrus nuo manęs, sumurmėjo. Tik tada pajutau jam skirtą pyktį, besirenkantį manyje. Jis nieko nedarė, kai man buvo priremtas peilis. Smagu turėti tokį partnerį.

-Nesąmonė!- Krihas suriko, pakeldamas akis, pilnas ašarų. Kiek sutrikdyta ir pasimetusi, atsitraukiau žingsniu.- Jie turi mūsų šeimas ir jas nužudys, kaip jūs nesuprantat!

Dideliais žingsniais atsidūrusi prie jo, išplėšiau peilį iš rankų ir numetusi tolyn, paėmiau už kalnieriaus. Trisdešimt ketvirtą lygį siekiantis stiprumo rodiklis, leido jį pakelti tiek, kad tik pirštų galai liestų žemę.

-Susiimk, po velnių!- Surikau, pajutusi, kad ir pati pratrūkstu.- Jie nežudys mūsų šeimų tol, kol būsime gyvi čia!

-Kasha, nuleisk jį,- Katanas priėjęs arčiau, liepė. Akimirką palūkėjusi, paleidau jį ir Krihas sukrito ant žemės.

-Turime penkiolika minučių iki antros užduoties,- jau kiek ramiau, bet taip pat garsiai tariau, norėdama, kad visi čia esantys išgirstų.- Kartu dirbdami išgyvensime. Bet tam turi sutikti visi. Sužeistum ginsime, sveikus leisime į priekines eiles.

Pažvelgiau į nurimusią Kremę, priplaukusią man prie peties ir įsikibusią į jį čiuptuvais. 

-Mums reikia silpnesnius laikyti užnugaryje, kur saugiau, stipresnius- leisti priekin.- Kalbėjau ir pamačiau tris žaidėjus pritariančius mano planui.- Pasidalinsime poromis ir susiskirstysime į du būrius. 

-Žemesni nei dvidešimto lygio žaidėjai išeikite į priekį.- Katanas prisidėjo prie mano kalbos. Buvau dėkinga jam, bet vis tiek likau tiek pat suirzusi nuo jo senesnių veiksmų.

Nedrąsiais žingsniais į priekį išėjo Grifas, Lunatikė ir dar vienas vaikinas, turintis plaukus iki pečių. 

-Juos ginsime labiausiai,- mostelėjau delną į silpnuosius žaidėjus ir giliai įkvėpusi pažvelgiau į Luną. Ji pakėlusi akis, pasitiko manąsias su ašaromis ir susikaupusia baime. Atsikračiusi minčių papurtydama galvą, nuleidau ranką.- Toliau. Noriu, kad visi susirastų poras. 

Atsisukusi į Kataną, pakreipiau galvą ir atsidusau. Nenorinčia pakilti ranka, įsijungiau meniu ir nutraukiau partnerystę su juo. Vaikinas pašoko iš netikėtumo ir suraukė antakius.

-Ką tu darai?- jis suskėsčiojo rankomis.

-Eik, apginsi Lunatikę,- tyliai tariau, nors vaikinas nesutiko.

-Bet-

-Aš būsiu komandoje su Grifu.- nukirtau jį,- turime ginti silpnesnius. Atleisk.

Atsitraukusi per kelis atbulus žingsnius, nuleidau galvą ir jausdama jo žvilgsnį, patraukiau senosios komandos kapitono link. Mačiau, kad visi susirado poras ir pradėjo juos aprūpinti reikiamais ginklais, bei kitais daiktais.

-Kasha, tai buvo nebūtina..- Grifas iškėlė rankas prieš save, parodydamas, jog apgailestauja.

-Nori, kad tavo šeima išgyventų ar ne?- Kiek šiurkštokai tariau, pažvelgdama į jo ryškiai žalias akis.

-Noriu,- jis tyliai sumurmėjo ir aš atsidususi išsiunčiau partnerystės kvietimą. Netrukus jis buvo priimtas.

-Turime dar minutę,- Taip pat garsiai tariau, akimis užkabindama kalbančius Lunatikę ir Kataną. Nuvijusi mintis šalin, užsimerkiau ir sukaupusi visą užsidegimą, bei pyktį savyje, iškėliau kumštį viršun.-Mes sutriuškinsime šį žaidimą!

Visi taip pat iškėlę po ranką į viršų, pritarė garsiais šūksniais ir aš užsimerkusi, giliai įkvėpiau.

10..

9..

8..

...

3..

2..

1..

Akys užtemo nuo atsiradusių baltų debesų ir aš pasiėmusi į ranką pistoletą, puoliau priekin.