Kubos Misija

23.

|Dvylikta valanda|

-Kiek ketinai tai slėpti?- visiems sėdint aplink laužą, staiga klaustelėjo Grimas. Pažvelgusi į rankose virpantį puodelį, silpnai patraukiau pečiais.

-Atleisk, kad priverčiau tave taip pratrūkti,- Staiga tyliai taręs Dinas, nusuko akis į laužą. Akimirkai pakėlusi akis, silpnai, skausmingai, šyptelėjau.- Negalvojau, kad nuo medūzos prieisime prie šito..

-Viskas gerai,- nykščiu trindama metalinio puodelio sienelę, tyliai sumurmėjau, vėl akis sugrąžindama ties juo.- Prieš metus tėtis prie pietų stalo pakvietė išbandyti jo naujai sukurtą žaidimą. Buvau pirmoji, kuri pateko į šį pasaulį, išbandė naujoves, modeliavo ginklų papuošimus.

-Dabar atsargiai nukreipk ginklą į priekį, kur nori šauti,- per ausinę girdėjau Tėčio balsą. Jis atrodė kaip įprasta, labai laimingas.- Pridėk akį prie taikiklio ir šauk!

Skausmingai šyptelėjusi po prisiminimų bangos, nutilau. Mačiau, kaip visi žaidėjai neturi ką pasakyti. Nekaltinau jų, tai sunki situacija.

-Bet dar prieš pusmetį, prie vakarienės stalo pasigedome tėčio.- Atgamindama tos nakties prisiminimus, pajutau akyse vėl susikaupiant ašaras.- Mama skambino į telefoną, tyla. Žiūrėjo žinias, tyla. Kol... Nebuvo paskelbta kritinė situacija laboratorijoje, kurioje dirbo tėtis.

Užtilus, visi žaidėjai žvelgė į mane su užuojauta. Bet tai tik dar labiau privertė mane susigraudinti. Keista, kad prisiverčiau save papasakoti šią istoriją. Praėjo tik pusmetis, pilnai nesu atsigavusi. Gurkštelėjusi arbatos, nusivaliau ašaras, tai kiek nesmagu.

-Bet tai nepaaiškina, kaip.. Kremė, atsirado šiame žaidime.- Krihas, sukryžiavęs kojas, tylomis sumurmėjo. Galėjai matyti tik pusę vaikino veido, kadangi plaukai sudarė šešėlį ir uždengė jo akis.- Ir kaip tu ją gavai?

-Ji gulėjo ant žemės.. toks akmenukas, kaip dabar,- perėmusi puodelį į vieną ranką, ištraukiau iš kišenės Kremės akmenuką, netrukus jį vėl pradėdama tyrinėti akimis.- Tad paėmusi, įsidėjau ją. Vėliau Krihas ant manęs supyko, kad nesakiau ką radau.

-Oh taip, apie tai,- vaikinas gėdulingai perbraukė per veidą delnais, prisimindamas mūsų pykčius.

-Bet man ramybės neduoda vienas dalykas,- staiga prisiminusi, visus momentus su Kreme, susiraukiau.- Kaip tu ją atpažinai, Katanai?

Visų žvilgsniai atsisuko į vaikiną, pavogusį pusę manęs. Jis sėdėjo pasirėmęs rankomis į kelius ir gaudė akimis kiekvieną liepsną. Keletą minučių patylėjęs vaikinas, tylomis atsiduso.

-Nes tą akmenuką ir padėjau ten,- jis tylomis sumurmėjo, priversdamas mano odą pašiurpti.- Radau jį tolėliau, beveik žemėlapio krašte ir nenorėdamas pasilikti, palikau prie jūsų. Bet tikėjausi, kad ras koks vaikinas, o ne tu..

-Koks skirtumas kas ją būtų radęs?- Susiraukusi, ištuštinau puodelį, palydėdama viską atodūsiu. Nesupratau kodėl visi taip nusiteikė prieš Kremę.- Tai ta pati želė.. O želė niekada nebuvo blogai.

-Tai tik metaforos, Kasha,- Yongas papurtė galvą.- Medūza nėra želė. Medūza yra medūza.

-Matei jos žaibus?- Katanas klaustelėjo, pakėlęs į mane savo juodas akis. Kiek suabejojusi, linktelėjau.- Mėlyni, kreminiai, balti, raudoni. Tai jos emocijos.

-Taip, pamenu tai,- Dinas linktelėjo pagaliau įsikišdamas į pokalbį. Visų akys atsisuko į vaikiną, kuris pakėlė akis į dangų, lyg bandydamas atgaminti prisiminimus.- Bet jos atsiranda tik medūzai prisirišus prie žaidėjo. Ji kaip gyvūnėlis.

-Emocijos..- prikandusi lūpą, pažvelgiau į akmenuką, kuris netrukus nušvitęs baltais žaibais, privertė mane šyptelėti. Ji buvo laiminga, o aš atrodo, pradėjau perprasti ją.- Vis vien, Kremė nieko mums nepadarytų. Ji nėra piktybinė, jaučiu tai.

-Kasha, ji atsirado čia iš kito žaidimo, ką tu gali žinoti?- Grifas, sėdintis man iš dešinės pusės, sugrąžino seną temą. Patraukusi pečiais, įsijungiau inventorių, ištraukdama kalaviją ir vėl įsidėdama į dėklą. Teko pratrūkus viską susikrauti, nenorint versti kitų ginklus nešti. Ir baigiu save sugraužti dėl verkimo prieš kitus. Nors mačiau net Luna atrodė susigraudinusi. Tai priimdama kaip užuojautą, jaučiausi dėkinga.

-Aš tiesiog jaučiu, kad ji čia atsirado ne šiaip sau.- Tylomis kalbėdama, kišenė spūstelėjau akmenuką. Tikiuosi prieš pabaigiant šį žaidimą spėsiu paskutinį kart ją apkabinti. Esu jai dėkinga ir skolinga.- Bet ir ne iš blogo. Lyg.. perspėjimas, kad kažkas ne taip.

-Kasha, kad ir kokia jos atsiradimo priežastis yra, tu negali būti tikra, kad ji ne pyktybinė.- Stebima rudų Marko akių, papurčiau galvą. Tai netiesa. Aš matau, kad Kremė laiminga. Ji mūsų neskriaustų.

-Kaip gali žinoti, kad šuo, kurį įsigijai prieš metus, tavęs kada neperkąs pusiau?- Pakėlusi žvilgsnį į jį, tvirtai tariau. Turiu ją apginti, niekas nelies mano Kremės. Pridėjusi pirštą prie krūtinės bakstelėjau kelis kartus.- Nes tu tai jauti. Ir aš pasitikiu šia medūza tiek daug, kiek pasitikiu Katanu, Krihu, Grifu ir kitais. Tad jei norėsite ją nuskriausti, pirma turėsite nudėti mane.