Kubos Misija

24.

|Trylikta valanda|

Rekordas. Minutė penkiolika sekundžių. Tiek prireikė, kad bosas būtų nugalėtas. Ir dar gavome gyvybių eliksyrų. Neatrodo taktiškai iš žaidimo užgrobėjo pusės.

Žiūrėdama į šią sukapotą gyvatę, silpnai pasišlykštėjau. Plačiu mostu pašalinusi nuo kalavijo žalią skystį, atstojusį is monstrui kraują, įdėjau į dėklą. Ištraukusi iš kišenės Kremės akmenuką, žvilgtelėjau, lyg tikėdamasi, jog ji vėl pradės pulsuoti ore, man iš dešinės. Palikusi situaciją atodūsiu, įsidėjau atgal akmenuką ir atsisukau į komandą, kuri net nespėjusi atsitokėti, stebėjo sukritusį gyvatės kūną.

-Kasha, kelinto tu lygio?- Priėjęs Yongas, didelėmis akimis pažvelgė į mane.

-Šimtas... dvidešimto jau,- Išsišiepiau ir padėjusi ranką ant kalavijo rankenos, pajutau ant peties ranką.

-Žinai, žaidime yra gildijos,- Krihas staiga tarė. Priėmęs gyvybių eliksyrus į inventorių, perbėgo per plaukus pirštais.- Ką manot jei mes, visa dešimtis žaidėjų, susimestumėm į vieną?

-Aš už!- Grimas, iškėlė ranką, netrukus paskui save išgirsdamas kitų žaidėjų pritariamus šūksnius. Patenkintas savimi, sudėjo rankas ant liemens.

-Aš nieko prieš,- gūžtelėjusi pečiais, šyptelėjau. Šalia netrukus atsistojęs Katanas pasiduodamas atsiduso.- Atrodo visi sutinka. Kokie pavadinimų variantai?

-Geležinės gyvatės!- Dinas šūktelėjo pirmas, bet netrukus visų akims nukrypus į lavoną už mūsų, papurtė galvą,- Ne, geriau dūminiai tarantulai.

-Ne,- nusipurčiusi numykė Luna, priversdama visus nusijuokti. Pripažinsiu, buvo smagu pagaliau turėti tokį būrį draugų.- Aš siūlau Krištolinius riterius.

-Banalu,- suzyzė Grifas, sulaukdamas mano kikenimo. Papurčiusi galvą nuleidau akis.- O jeigu krištoliniai angelai?

-Man šis patinka,- Tariau, energingai palinskėdama. Tik staiga atsiradusi viena mintis privertė mane kietai sučiaupti lūpas. Bet mane pralenkė Markas.

-Siūlau Kashą į vadus,- jis tarė,perlėkdamas per savo plaukus. Netrukus sulaukęs Jack palinksėjimo, privertė mane likti su didelėmis akimis.

-Ne, ne, ne,- Pakėlusi akis, papurčiau. Jei aš aukščiausio lygio, nereiškia, kad moku vadovauti ar turiu tai daryti.- Geriau Kataną, jis geras karys.

-Aš taip pat siūlau tave į vadus,- Katanas atrodo nukirto mano žodžius į žemę. Suraukusi akis, suirzau. Bet netrukus sulaukti žodžiai privertė mane nutirpti iš nuostabos ir beveik susigraudinti.- Kasha nėra silpna, nei išore, nei vidumi. Jos ryžtas ir užsidegimas visada priverčia ir kitus pasirengti kovai, nesvarbu, ar situacija gali mus pražudyti. Kasha nėra ta, kuri apleistų ką nors, paleistų prasikaltusį be priimtos kaltės. Todėl ir siūlau ją į vadus.

Stojusi tyla privertė mane kiek nurausti. Tai atrodo maloniausi žodžiai apie mane, kuriuos kada girdėjau. Ne tik iš jo, iš visų. Nesu tokia mėgiama, kaip atrodo. Nors velnias žino, kaip jiems atrodo. Staiga Luna priklaupė ant vieno kelio, priversdama mane galutinai pašėlti. Ašaros akyse rodė, kokia laiminga aš esu. Netrukus jos judesius atkartojo Grifas, Markas, Jack, Grimas, Dinas ir Yongas. Šyptelėjęs Krihas pritūpė ant kelio, kartu stebėdamas kaip paskutinis žaidėjas, Katanas, atsiduoda mano vadovavimui. Štai ir mes- krištoliniai angelai. Drebančiais pirštais įsijungusi meniu, sukūriau naują gildiją, išsiųsdama visiems žaidėjams užklausas. Priėmę iš karto, vos jas gavus, žaidėjai, atsistojo ant abiejų kojų. Pamačiusi reikalavimą gildijos herbui,  pasirinkimą pradėjau tyrinėti tylomis. Išrinkus baltą foną, nulaužiau kelias sistemas, taip sukurdama didesnį pasirinkimą. Pamačiusi juodus sparnus, juos pasirinkau, netrukus uždėdama  ant viršaus juodą medūzą. Tai Kremė. Ji yra dalis mūsų gildijos.

Pasigirdęs varpelio skambesys pranešė naujos gildijos kelio pradžią. Prie vardų atsiradęs herbas, privertė mane sučiaupti kietai lūpas, taip užslėpiant šypseną. Suspaudusi ranką į kumštį, nusijuokiau, pagaliau išleisdama garsą. Visi išsišiepę pradėjo šūkauti, netrukus kartu iškeliant į orą kumščius. Tai buvo nulemta.

-Ačiū jums,- garsiai tardama nusivaliau susirinkusias ašaras. Pajutusi, kaip esu apkabinama per pečius Kriho, nusijuokiau.- Aš neverkiu, tai iliuzija.

-Žinau, žinau,- Krihas nusijuokė, netrukus paveldamas mano plaukus. Apsidengusi galvą, išsišiepiau ir sukikenau.-Tu pati mums kaip iliuzija. Didelė širdis, užsidegimas, kurį jau įvardino Katanas ir neįtikėtinas stiprumas.

-Krihai..- numykiau, jausdama kaip akyse pradeda vėl rinktis ašaros. Giliai įkvėpusi nusijuokiau.- Esu jums be galo dėkinga. Lieku skolinga.

Išsišiepę žaidėjai nusijuokė ir Krihui atsitraukus leido man nusivalyti ašaras. Jaučiausi laiminga, o tai tik privertė labiau graudintis. Seniai buvau tokia.. priimta tarp kitų, į draugų būrį. Dabar jokiu būdu neleisiu jų net paliesti pirštu. Kaip tik ties šiomis mintimis įsikišo Katanas.

-Žinai, tik viena sąlyga.- Jis iškėlė pirštą, priversdamas mane susidomėti. Pakreipusi galvą daviau ženklą, kad noriu jį išklausyti.- Po žaidimo mes visi susitiksime.

-Taip!- Luna suspigo iš entuziazmo, suplodama rankomis. Priverstinai šyptelėjau, atrodo prisidirbau.- Birželio šešiolikta. Ką manot?

-Kur tiksliai?- Markas susiraukė, sunerdamas rankas ties krūtine. Šiuo metu jis atrodė tikrai žaviai, taip karinga nusiteikęs. Bet prisiminus jo pirmosios valandos žvilgsnį, visas ryžtas atrodo pasislepia.- Supranti, kad esame iš skirtingų šalių?

-Londone,- Jack pasiūlė, priversdamas mane nutirpti. Kaip aš ten nusigausiu? Aš iš Airijos ir man šešiolika. Nesu pakankamai suaugusi, kad skrisčiau pati.-Prie Big Ben'o bokšto. Ten yra užeiga, kur dirba mano draugas.

-Ką manai?- Visiems atsisukus į mane, pajaučiau, kaip jau pradedu save graužti iš vidaus. Negaliu ten nusigauti, nelemtas amžius.- Visi sutinka. Tereikia vadės sutikimo.

Užmetusi akį į Kataną, sutikau jo žvilgsnį ir prikandau lūpą. Sunėrusi rankas ties krūtine užtilau. Noriu su jais pasimatyti, bet bijau. Tai negali nutikti, nebent mane kas nors lydės. Kiek žinau, visi čia yra virš aštuoniolikos, o tai suvokus, pasijaučiau bejėgė ir mažytė. Jie manęs nekęstų už žaidimo ribų. Bet negaliu jų nuvilti, aš surasiu kaip ten nusigauti. Turiu tam dar tris mėnesius. Viskas bus gerai. Linktelėjusi pakėliau akis į visus ir šyptelėjau. Didelėmis šypsenomis pasipuošę žaidėjai, pradėjo duoti vienas kitam penkis.

-Aš būsiu.- Šiuos žodžius ištarusi, giliai įkvėpiau. Pakreipusi galvą, išsišiepiau, nors viduje, užsidegimo liepsnelės dar tik pradėjo įsikūrinėti.