Coming out strong

2.10

*Louis pov*

Įbėgau į ligoninė ir pamatęs registratūrą pasileidau tekinas link jos. Paskui mane neskubėdami atėjo vaikinai.

-Kurioje palatoje Kayla Styles?-paklausiau uždusęs.

Seselė ramiai peržvelgė visus dokumentus.

-Tokios neturime,-pasakė trumpam žvilgtelėdama man į akis tačiau po akimirkos vėl pažiūrėdama į kažkokius popierius.

-Kaip tai neturite? Skambinote man, kad mergina centrinėje ligoninėje.

-Kas jūs būsite?

-Louis. Louis Tomlinson,-atsakiau kiek susinervinęs. Negi taip lėkiau be reikalo?

-Aha, taip. Reikėjo taip ir sakyti. Eime su manim,-sumurmėjo ji stodamasi ir eidama link lifto.

Jau netrukus buvome ten. Paspaudžiau mygtuką ir laukėme kol liftas atvažiuos.

Jam atsidarius įlipome.

Nejaukioje tyloje girdėjosi mano karštas alsavimas.

Išlipome ketvirtame aukšte.

Moteris greitai pradėjo eit link intencyvios slaugos palatų.

-Kodėl ji čia? Jai viskas gerai?-paklausiau kai pagaliau sustojome ir seselė atsisuko į mus.

-Nežinau nei kur nei kaip ji sugebėjo patekt į avariją, tačiau mūsų žiniomis, nuo tokios traumos, kurią patyrė mergina, ji turėjo susidurti daugiau nei 300 km/val greičiu su kitu objektu. Jos būklė kol kas stabili, tačiau vis dar kritinė.

-Bet ji išgyvens?- su ašaromis akyse paklausė Niall.

Prunkštelėjau.

Arba jis puikus aktorius arba labai apgailėtinas.

-Šiuo momentu negalime nieko sakyti, nes nesame įsitikinę,-pasakė moteris trumpai žvilgteldama į Niall ir nejaukiai patrypčiodama.

-Ar yra kažkas ką mes galime padaryti, kad ji pasveiktų?-paklausiau surimtėjęs.

-Na, jei tikit į Dievą galite melstis,-sumurmėjo seselė ir greitais žingsniais nuskubėjo link liftų.

Susėdome ant kėdžių. Ir tiesiog laukėme.

Laukėme žinių, ženklų ar bet ko, kas mums parodytų, kad viskas bus gerai. Kad Kaylai viskas bus gerai.

Per koridorių pasigirdo Niall verksmas.

-Žmogau, laukia ilgas vakaras,- sušnibždėjo Harry šalia manęs.

Šyptelėjau. Ne aš vienas galvoju, kad blondino ašaros erzinančios.

~po kiek laiko~

Už durų pradėjo pypsėti aparatai.

Pirmyn atgal vienas paskui kitą pradėjo vaikščiot visokie daktarai.

Žinojau, kad beviltiška dabar jų klausti, nes jie nieko nesakys. Tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau prieš save.

Po dešimties minučių nuo šio sambrūzdžio pradžios kažkokia moteris priėjo prie mūsų.

-Jūs merginos artimieji?-paklausė.

Aš stodamasis palinkčiojau galva.

-Taigi, merginos gyvybei pavojus nebegresia. Šis sąmyšis kilo, nes ji atsikėlė, galit užeiti,- ramiai aiškino seselė.

Ji lėtai nuėjo link durų ir kiek baikščiai jas atidarė.

Jau norėjau žengti į vidų, tačiau jos akys lakstančios po palatą mane sudomino.