Coming out strong

1.12

Išlėkus į gatvę dar girdėjau nepatenkinto Dean riksmus. Velniop viską. Luke praradau dėl lenktynių. Taigi dabar norėjau sulenktyniauti. Dėl jo.

Pravažiavus kelias gatves vėl pasigirdo mano vardas. Nebuvau prie savo namų, tad tai negalėjo būti Dean ar šiaip kažkuris iš vaikinų.

Bet man neberūpi.

Dar labiau padidinau greitį. Šiandien man nieks nesutrugdys dalyvauti lenktynėse. Maždaug už dešimties minučių būsiu vietoje. O už keturiasdešimt minučių prasidės lenktynės.

*Dean pov*
Kayla išlėkė į gatvę dar bandžiau šaukti, bet ji mane ignoravo. Jai dingus man iš akiračio grįžau į namą. Sukritau ant grindų šalia sofos. Ranka perbraukiau plaukus.

-Tai ji išvažiavo, tiesa?-paklausė Harry

-Kaip matai...-sumurmėjau aš

-O mes jos neturėtumėme vytis ir bandyt sustabdyt nuo nesąmonių?-paklausė kažkuris.

Papurčiau galvą.

-Aš neįsivaizduoju ką ji gali padaryti. Kur būti. Ji taip greit užsiplieskia, tad jos neįmanoma kontroliuoti. Kai norės pati grįš,-pasakiau tyliai.

Prisiekiu, kad jos akyse mačiau šmestelint liūdesį, ji tikrai buvo sugniuždyta. Niekada nemačiau tokių tamsių jos akių. Ir tai tikrai nereiškia nieko gero.

Suskambo mano telefonas.

-Dabar tyliai būkit įjungiu garsiakalbį,- pasakiau ir pakėliau telefoną uždedamas garsiakalbį, kad visi girdėtų.

-Po velnių, Dean. Pro mane ką tik pralėkė Kayla. Ji net nesureagavo kai aš ją šaukiau,-vos nerėkė Lou.

-Tu Mančesteryje?-sutrikau

-Taip. Draugas vadinasi. Vakar grįžau, bet kaip matau jums be manęs tikrai nekažką.

-Yeah... O dar Kayla...

-Ji manęs neatpažino! Dean girdi? MANĘS. Po galais, jai rimtai labai blogai,-sustingau nuo jo žodžių. Louis niekada nepraranda savikontrolės, o dabar jau buvo ant ribos. Tai buvo tikrai labai blogai.

-Žinai kur ji gali būti?

-Taip,- pasakė jis jau apsiraminęs,- aš ją pažįstu geriau nei tu savo penkis pirštus.

-Reikia pagalbos?-paklausė Niall

-Mes galim atvažiuoti,- pridėjo Harry

-Susitvarkysiu,-pasakė Lou. Girdėjau kaip jis užvedė motociklą.

Ryšys nutrūko.

-Tai ką darom?- paklausė Cody

-Laukiam,-pasakiau aš atsistodamas.

-Kas tas Lou?-paklausė Jack nutraukdamas nejaukią tylą.

-Naa, jis mano draugas,-numykiau aš.

-Ar jis tikrai suras Kayla?- pasidomėjo blondinas.

-Jie vienas kita labai gerai pažįsta, geriau nei aš savo penkis pirštus,-šyptelėjau.

Louis buvo tikrai geras draugas. Gal jai net daugiau nei draugas. Niekada nesidomejau Kay santykiais. Bet būčiau tikrai dėkingas tokiam vaikinui kaip Lou kuris sugebėtų sutramdyt mano sesutę. Įseserę tiksliau. Nors man ji visada bus sesutė.

Žinutė atėjo į mano telefoną.

"Radau ją."-perskaičiau garsiai.

Visi lengiviau atsikvėpė.

Staiga mano telefonas vėl suskambėjo. Atėjo dar viena žinutė.

"Lenktynių maratonas. Grįšim vakare. -Louis"

-Ji lenkyniauja?-paklausė David

-Lenktyniavo,-pataisiau tikėdamas, kad ji nebus vėl to pradėjus daryti.

*Kayla pov*
Užsiregistravau į lenktynes. Tos keturiasdešimt minučių pralėkė gana greitai. Staiga balsas pranešė, kad lenktynininkai užimtų savo vietas. Sustojom prie starto linijos. Kai kurie vaikinai mane užgauliojo, nes buvau mergina. Kiti protingai tylėjo, ir kaip aš bandė susikoncentruoti į laimėjimą.

-3... 2... 1... GO!

-Tegu laimi geriausias,-sušnibždėjau kaip ir Luke prieš kiekvienas lenktynes.

Tai buvo lyg tradicija. Paspaudžiau akseleratorių. Vėjas buvo mano plaukuose. Žmonių šūkavimai aidėjo trasoje. Dulkės kilo nuo kelio. Susidarė menkas dūmų debesis.

Pirmavau. Apvažiavau visą trasą.

Varžiausi su nevykėliais, todėl nelabai stengiausi. Viskas truko penkias minutes. Pagaliau kirtau finišo liniją.

-Sveikiname Kaylą Lockwod kuri laimėjo pirmąją vietą.

-Štai dar viena tradicija,- sumurmėjau.
Prie manęs priėjo kažkoks vaikinas ir padavė voką su piningais.

-Sveikinu,-pasakė ir nuėjo.