Coming out strong

3.1

Sausio 8 d., pirmadienis

"Mielas dienorašti,
Kaip kvaila. Pradedu rašyti į paprastą sąsiuvinį savo jausmus. Tai pirmas kartas, kai kreipiuosi į suknistą knygą."

"Ai, velniop"-pagalvojau išplėšdama lapą iš sąsiuvinio.
"Mielas dienorašti"-nusimaiviau prieš veidrodį prieš uždegdama lapą ir įmesdama jį į židinį.

Visų pirma, neprisistačiau.

Mano vardas Nina, man 22 ir mano gyvenimas toks suknistas, kad aš "kalbu" su knyga. Apgailėtina.
Pradėsiu taip, kaip ir turi būti pradėta istorija verta knygos.
Kaip viskas prasidėjo? Nežinau. Turbūt normalus gyvenimas tiesiog prasidėjo griovio šlaite kur po truputį ir slydau.
Kada? Į šį klausimą irgi neturiu atsakymo. Manau, kad visada buvo negerai.
Kodėl mano gyvenimas siaubingas? Va į šitą galiu atsakyti.

Prieš du su puse metų suvaidinau savo mirtį. Išgėriau tablečių, nuo kurių taip sulėtėja pulsas, kad ranka jo nebeužčiuopsi.
Parašiau atsisveikinimo laiškus.
Susitariau su gydytojais, kad jie konstatuotų mano mirtį.
Viską žino tik Danielle.
Ilgai galvojau pasakyti Harry bei Dean, bet vis tikrindama juos pamačiau, kad jie gyvena toliau.
Pamiršo gyvenimo ir Louis įskaudintą merginą.
Persikėliau gyventi į kitą miesto galą. Ten, kur niekas iš pažįstamų ar draugų neužklysta, negana to pasikeičiau plaukus, aprangą, pradėjau naudoti makiažą.
Mano buvusi gauja, T&S, žmogus po žmogaus kreipiasi į mane norėdami prisijungti.

Louis nebesirūpina savais, palieka mirti narius susišaudimuose.
Visi vis užsimena, kad jis pasikeitė sužinojęs apie mano savižudybę.
Bet aš tuo netikiu. Kodėl? Nes jis nebeturi jausmų. Atsisakė to, kaip ir manęs.
Šekspyriška atmosfera, ar ne?

Taigi, dabar aš Nina Dobrev. Mergina, išgyvenusi pragarą.

Nenoriu būti su vaikinais, tačiau tik su jai normaliai sutariu. Tačiau turėti vaikiną? Nesu kvaila. Aš pasimokiau.
Nes vaikinai, nėra geros būtybės.  Visos šnekos yra apie automobilius, lenktynes ir "mergas". Gal kartais ginklus ar susišaudymus jei pasiseka.
Dieve apsaugok nuo tokių kvailių dauginimosi.

Žinot kas blogiausia? Tikrai ne tai, kad jie tokie neprotingi, šito jau nepakeisi. Tačiau tas faktas, kad merginos tiki jais? Pasitiki? Myli? Tai tikroji beprotybė.

Kvailystė yra mylėti žmogų, kuris išeis ir pamojavęs balta nosinaite slapta nenubrauks ašaros.
Kvailystė tikėti iliuzijom, kurias suteikia vaikinai, nes daugumai iš jų rūpi tiesiog laikyti šalia merginą- trofėjų.
Kvailystė pasitikėti tais, kurie įskaudins tave ir atmestinai, lyg tarp kitko pasakys "atleisk".
Kvailystė keistis, stengtis dėl kito žmogaus taip, kad net pamirštum kas iš tikrųjų esi, nes kitiems tai nerūpi. Jie tave užmiršta vos peržengus slenkstį.
Vaikinai keičia mus, to net nesuvokdami. Jie nesupranta pasekmių. Nesupranta, kokius gilius randus palieka.
Todėl aš ir pasikeičiau.
Nebenoriu būti tokia kokia jie nori, kad būčiau.
Nebenoriu būti silpna.