Coming out strong

2.18

*Kayla pov*

-Mieloji, kelkis,-kažkas švelniai papurtė mane už peties.

Ramiai atsimerkiau ir nužvelgiau kambarį.

-Kaip jautiesi?-paklausė šalia manęs sėdėjusi moteris, vos po akimirkos mano akys bėgiojo po jos kūną ir tyrinėjo kiekvieną figūros linkį, menkiausias raukšleles.

-Puikiai,-galiausiai atsakiau kiek suraukdama antakius, nes nepavyko atpažinti šios moters-vidutinio amžiaus, turbūt per 40. Figūra daili, matyt, anksčiau buvusi sportininkė, veide matėsi kelios raukšlės susimetusios ties skruostais, tačiau jis vis tiek atrodė žvalus bei jaunatviškas.
Skvarbios akys taip pat tyrinėjo merginą.

-Atsiprašau, kad teko pažadinti, tačiau neturiu daug laiko.

-Kalbėkit,-sumurmėjau atsisėsdama.

Kažkur po savimi pajaučiau ginklą, kurį tikriausiai netyčia buvo palikęs Louis. Ramiai, pirštų galais siekiau jo.

-Aš esu Elena Salvatore, o tu Kayla Delilah Styles?

Staigiai išsitraukiau ginklą ir įrėmiau moteriai į kaktą.

-Malonu susipažinti,-pašaipiai šyptelėjau.

Staiga pro duris įėjo Louis nešdamasis du puodelius.

-Kayla,-sudraudė jis mane ir aš susigėdus nuleidau ginklą.

-Ką?-pasiteiravau jį pakišdama po apklotu, bet vis tiek nepaleisdama. Ką gali žinot, ką šita nepažįstama moterėlė gali iškrėsti.

-Gražiai elkis, išklausyk šią moterį,- mane kaip mažą vaiką sudraudė vaikinas.

Sukryžiavau rankas ant krūtinės.

-Vaike, aš tavo teta,-paaiškino ji man.

Kreivai pažvelgiau į ją. Gyvenime nesu mačius šios bobos, kas čia vyksa.

-Louis, aš tavo mama,-nusimaiviau, o jis bandė vaidinti rimtą, nors vos valdėsi neprunkštelėjęs.

-Esu futbolo trenerė, Anglijos rinktinės.

-O aš -karalienė iš Narnijos,-pasakiau atsistodama ant lovos ir ištiesdama rankas virš palatoje esančių žmonių.

-Lenkitės mano didenybei, noriu jus palaiminti.

-Esu nepasirengus tavo pokštams, palieku savo vizitinę. Tavo tėvas bus laimingas žinodamas, kad jo dukra- didžiausios ir galingiausios gaujos vadeiva-kvaila kaimo merga,-pasakė ji eidama link durų.

-Palaukit,-sušukau jai pavymui, ji išlėto atsisuko.

-Linkėjimai tam šunsnukiui,-pasakiau iškėlus vidurinį pirštą.

Moteris tik pažvelgė į mane pakraupus ir apsisukus purtydama galva greitu žingsniu nuėjo.

-Louis, kas įvyko vakar?-paklausiau jo kai vaikinas priėjo prie manęs ir padavė puodelį.

-O ką prisimeni?-į mano klausimą taip pat klausimu atsakė jis.

-Aš iš tavo kišenės ištraukiau dėžutę, atidarau-žiedas, o tu... Pala, kodėl žiūri į mane kaip į kvailę?-susiraukiau.

-Tu mane pakvietei atsigulti šalia, aš taip ir padariau. Viskas. Negi tu svajojai apie mūsų sužadėtuves, vestuves bei vaikus?-vaidindamas nustebęs vaidino jis.

Mano širdis daužėsi lyg pašėlusi, o skruostus užliejo raudonis.

-Galbūt,- tyliai sumurmėjau ir pasisukusi į kitą pusę žvelgiau pro langą bei gurkštelėjau kakavos.

-Mažute,-švelniai kreipėsi į mane.

-Aš nenusiteikusi žaidimams,-tyliai pasakiau padėdama puodelį-su nuotaika dingo ir apetitas.

-Prašau.

Lėtai pasukau galvą.

Louis klūpėjo ant vieno kelio ir turėjo rankose dėžutę.

Užsidengiau rankomis veidą, kai pamačiau nuostabaus grožio žiedą.

-Mieloji, ar būsi amžinai mano?

-Taip,-sušukau ir puoliau jam į glėbį.