Viltis

Trečias skyrius. Dabartis

Medeina ir aš sėdime ant kalniuko pavėsyje. Daugybė žmonių mus supa, laukia, kada gi prasidės kovos. Kada gi jaunuoliai pradės kovoti vienas su kitu.

Pagriebiu iš savo rankinės energetinį gėrimą ir nieko nelaukdama susipilu į burną. Vos nepaspringstu, kai Medeina pasilenkia prie manęs ir mėgina iš rankų išplėsti skardinę. Keli lašai nusileidžia ant mano pilkos palaidinukės, ant kurios yra nupieštas juodas išblukęs nuo daugybės skalbimų kažkoks paveiksliukas.

–Ei! – piktai surinku.

Žmonės smalsiai sužiūri į mus. Jaučiu, kaip žandai pradeda kaisti ir nuleidžiu plaukų užuolaidą.

–Tu čia rimtai? – girdžiu, kaip Medeina pateliūskuoja skardinę. Žvorūna atsistoja ant užpakalinių kojų, o priekines atremia į šeimininkės kelius. Jos nosis pakelta į viršų ir uosto orą. – Kiek dar jų turi rankinėje?

–Tai paskutinė, – nenoriai prisipažįstu ir ilgesingai žvelgiu į skardinę, kurią Medeina netrukus paslepia nuo mano žvilgsnio.

–Miegok naktimis ir nereikės gerti tų nesąmonių, – taria mokytojos tonu. – Bent jau gerai, kad nemaišai to su alkoholiu.

Medeina nežino apie mano skolą Brėkštai.

Pritraukiu kelius arčiau krūtinės ir nuleidžiu savo smakrą. Akių vokai atrodė, kad svėrė toną. Burna plačiai išsižioja. Nei aplink mane esantis šurmulys, nei dienos šviesa nepadeda nuvaikyti mieguistumą.

–Tau viskas gerai? – po ilgos minutės paklausia Medeina. Jaučiu jos delną ant savo nugaros.

Linkteliu.

–Esu tiesiog pavargusi, – ir tai nėra melas. Tai tiesa, kuri mane jau persekioja visą savaitę.

Medeinos ranka kelis kartus pakyla į viršų ir nusileidžia žemyn kaip subliuškęs pripučiamas oro balionas.

–Taigi, kokį melą ketini pasakyti Švitrigailai, kad paspruktum nuo jo siaubingos draugužės? – iškilmingai paklausia.

Nusiimu akinius ir patrinu pirštais pavargusias akis. Sunkiai atsidūstu.

–Net nežinau. Turi pasiūlymų? – vėl užsidedu akinius ir viltingai pažvelgiu į draugę.

Medeinos kaktoje įsirėžia viena gili raukšlė. Ji pradeda kramtyti savo apatinę lūpą. Laukiu, stebiu ją ir viliuosi, kad jos galvoje gims geniali mintis. Nenoriu būti su Švitrigaila, kai netoli jo yra Gustė.

Nenoriu.

Nenoriu.

Nenoriu...

Medeina suploja rankomis ir staigiai pasisuka į mane.

–Vaikinas, – taria ji trindama rankas.

–Vaikinas? – primerkiu akį. – Kaip suprasti vaikinas?

Medeina greitai apsidairo aplinkui. Jos akys ieško Gustės. Neranda. Aš jos nerandu taip pat.

Medeina pasilenkia arčiau manęs. Ji žvelgia tiesiai į mano akis už akinių.

–Pasakykime jam, kad susipažinome su vaikinais, kurie pasiūlė su jais praleisti vakarą, o tuo metu keliausime pas mane.

–Pas tave?

Medeina sunkiai atsidūsta. Greitai linkteli.

–Negi nori keliauti pas savo globėją Mariją? Be to, – greitai priduria, kai žandą priglaudžiu prie kelių, – mano namai arčiau negu tavieji ir aš galėčiau porai valandų nuvaikyti Širšę. Beje, mano tėvai, – ji pirštais parodo kabutes, – bus išvykę. Taigi, aš turėsiu visus namus sau.