Viltis

Septintas skyrius. Dabartis

Marija garsiai knarkia savo lovoje. Keli tušti alaus buteliai mėtosi ant išblukusių grindų. Jos trumpi, pelenų atspalvio plaukai primena ežio nugarą. Jos drabužiai yra jai keliais dydžiais per dideli ir atrodo, kad jiems jau koks šimtas metų jeigu ne daugiau.

Netgi kvapas tai patvirtina.

Nedrįstų prieiti arčiau tos senos, keistai atsiduodančios lovos žinodama, kas gali man atsitikti, jeigu ją netyčia pažadinsiu.

Stipriai save apkabinu per klubus ir apsidairau po kambarį, kurio tapetai atsiklijavę, pageltę nuo laiko. Kambaryje stovėjo sovietų laikus menanti spinta, kelios kėdės, kurios abi visad išleidžia gailų riksmą, kai atsisėdi. Ant nutrintų, girgždančių nuo menkiausio svorio grindų yra numestas išblukusios raudonos spalvos kilimas. Ne kartą Marija liepė man jį plauti ir lauke išpurtyti, tačiau tai buvo neįmanomas darbas. Purvas, alkoholio, kraujo dėmės yra tokios įsisenėjusios, kad niekas neatrodė, kad jas kada nors galėtų pašalinti.

Skaudžiai įsikandu į vidinį žandą. Ant pirštų galiukų išeinu iš kambario. Mano kūnas visas įsitempęs iš įtampos, kai mėginu užverti duris, kurių vyriai visados rėkia garsiau nei garsiausios sirenos. Kelis kartus juos sutepiau aliejumi po to, kai netyčia prikėliau Mariją. Ji buvo tokios prastos nuotaikos, kad atrodė, kad tai suteikė jai tik nežmoniškų jėgų.

Tos kraujo dėmės ant kilimo yra tikrai ne Marijos ar jos taurelės draugų.

Ne kartą savęs klausiau, kaip kas nors galėjo šiai moteriai leisti įsivaikinti vaiką. Kartą pati nepajusdama šį klausimą garsiai ištariau Švitrigailai. Jo akys tada apsiblausė.

–Na, ji anksčiau buvo puiki moteris. Mano tėvai pasakojo, kad ji buvo netgi verslininkė, o jos vyras buvo įtakingas visuomenės veikėjas. Per jį aš ir pažįstu tave, – jis pasiuntė man vieną iš savo firminių šypsenų ir kelioms ilgoms akimirkoms pamiršau kur mes buvome, apie ką kalbame, kuri šiandien buvo diena. – Kai jai sekėsi, ji tave įsivaikino. Bet po truputį jos gyvenimas pradėjo ristis žemyn ir ji surado šį gyvenimą,

Vis ir vis mėginau įsivaizduoti mintyse Mariją kaip verslininkę, kaip moterį, kuri prižiūrėjo save, kuri galėjo aiškiai kalbėti, kuri turėjo vyrą, kuris nebuvo nusigėręs tipelis.

Mano vaizduotė menkai sugebėjo tai padaryti.

Mano džiaugsmui durys užsivėrė necyptelėdamos. Lengviau iškvėpiau. Prieblandoje greitai susiradau savo sportbačius ir užsidėjau. Nuo sulūžusios paltų pakabos nusikabinau savo rankinę ir megztuką. Greitai jį užsidėjau ir dabar bent jau galėjau žvelgti į savo rankas nesišlykštėdama.

Uždarau buto duris, tyliai pasuku raktą spynoje. Noriu kuo greičiau ir toliau skuosti nuo šių medinių durų, ant kurių kažkas kreida yra užrašęs buto numerį, tačiau nedrįstu to daryti. Net laiptinėje einu ant pirštų galų. Mano kūnas atsipalaiduoja tik išėjus į vėsų orą. Tik tada leidžiu sau triukšmauti, pakelti priešais akis delną su amžinybės ženklu.

Mano akys drėksta ir greitai mirksiu, kad sustabdyčiau ašaras. Šimtinį kartą mane užklumpa jausmas, kad kažkieno akys mane seka ir, šimtinį kartą apsidairiusi aplinkui, suvokiu, kad niekas į mane net nedirsteli. Deja, tas jausmas, kad kažkieno akys gręžia tavyje skyles, niekur nedingsta.

Nupėdinu iki autobusų stotelės ir laukiu autobuso. Su manimi čia yra keli vaikėzai, kurių veidai yra purvini, drabužiai atrodo, kad pirkti iš padėvėtų drabužių parduotuvės. Vaikėzams nedaugiau kaip keturiolika, tačiau jau vienas iš jų laiko cigarečių pakuotę. Pastebėjęs, kad spoksau į jo ranką, susiraukia.