Viltis

Antras skyrius. Praeitis

Chrizantemos, eglišakiai, žvakės, niūri muzika... daugybė žmonių šnypšiančių savo nosis į baltas popierines nosinaites. Akys tiesiog skęsta jų ašarų vandenynuose.

Man tai jau buvo šimtus kartų matyti dalykai. Nieko naujo ar neįprasto. Mirtis manęs negąsdino, netrikdė. Aš prie jos jau buvau pripratusi.

Mane trikdė tik tai, kad motina mane atsigabeno į kitą pasaulį. Žmonių pasaulį.

–Tau reikia bent kartą gyvenime pamatyti tai, dėl ko mes kovojame, – paaiškino ji man keliaujant link vartų karietoje. – Žinau, kad tave tai domina.

Tada tik abejingai linktelėjau.

Dabar sunkiai nurijau.

Motina buvo šalia manęs. Ji stovėjo tiesia nugara ir spinduliavo autoritetą. Jos stiklinės juodos akys abejingu žvilgsniu žvelgė į tris žmones gulinčius mediniuose karstuose. Prie šių trijų dėžių stovėjo žmonių kopijos.

Sielos.

Dvasios.

Vaiduokliai.

Vėlės.

Mirusieji.

Šie žvelgė sutrikę į savo negyvus kūnus, vėliau į žmones susirinkusius į šarvojimo salę juos pagerbti ir išlydėti į paskutinę jų kelionę.

–Nemėgstu laidotuvių, – prisipažinau tyliai.

Motina pažvelgė į mane per truputį sumerktas akis. Po akimirkos ji pasilenkė arčiau manęs, jos juodomis odinėmis pirštinėmis apvilkti pirštai palietė mano žandą.

–Kodėl? – vienas žodis, kuris verstų žiemą raudonuoti dėl savo sukeliamo šalčio.

–Visi žmonės tik verkia, – tariau nedrąsiai vėl dairydamasi į šalis. – Niekas nesidžiaugia.

Motinos lūpų kampelis kilstelėjo į viršų.

–Ką jau padarysi.

Ji vėl stovėjo tiesi, savimi pasitinkinti ir klausiau savęs, kodėl ji gali būti tokia abejinga viskam. Netgi man.

Motina pasitraukia nuo manęs ir žengia tiesiai prie karstų. Žmonės patys nežinodami kodėl, traukėsi jai iš kelio. Jeigu jos petys ar ranka paliesdavo juos, žmonės suvirpėdavo iš šalčio ir pradėdavo dairytis ieškodami priežasties dėl savo staigaus drebulio.

Nenoriai sekiau iš paskos. Žvelgiau į savo juodus batelius, kurie blizgėjo ant baltų plytelėmis išklijuotų grindų. Girdėjau, kaip mano batelių kulniukai kaukšėjo. Žinojau, kad tik aš galėjau mėgautis šiuo garsu.

Motina sustojo prie viduryje pastatyto karsto. Šis buvo pats mažiausias. Jame gulėjo mergaitė, kuri priminė porcelianinę lėlytę. Norėjau ką nors jausti, bet mano širdis plakė sau ramiai, tolygiai. Man nerūpėjo, kad šioji mergaitė mirė būdama tokia jauna. Man nerūpėjo, kad jos gyvenimas baigėsi vos prasidėjęs.

Dvasios pasitraukė nuo karstų ir žengė arčiau mano motinos. Net neabejojau, kad jos net nežinojo, kodėl jas staiga pradėjo traukti aukšta, grakšti jauna moteris stovinti bejausmiu veidu.

–Turite tik kelias valandas prieš viskam pasibaigiant, – informavo mano mama dvasias. Moters vėlė aiktelėjusi paslėpė delnu savo burna. Vyro vėlė įsitempė, stipriai sučiaupė savo išblukusias lūpas, o mergaitė iškart pradėjo bėgti į šoną link kažkokio jaunuolio, kuris sėdėjo ant suoliuko ir žvelgė į savo pirštus.

–Švitri, ne, – mergaitė pradėjo verkti. Jos mažos rankutės mėgino paliesti vaikiną, tačiau šios tik skrodė kiaurai jį. Mergaitė tik dar gailiau verkė, prašė, maldavo ir dar desperatiškiau mėgino jį paliesti, gauti iš jo bent menkutę reakciją.