Viltis

Dešimtas skyrius. Praeitis

–Tu kažkokia išsiblaškiusi, mano mieloji, – tarė motina prie didelio stalo, kuris buvo nukrautas keliais garuojančiais patiekalais ir sidabrinėmis žvakidėmis, kurių žvakės skleidė judančią šviesą. –Ar negaluoji? Jeigu taip, pakviesiu raganą.

Žvilgtelėjau į savo lėkštę, kurioje mano apetitą mėgino sugundyti kepta mėsa, daržovės, bulvės ir rusvas padažas užpiltas ant visų šių produktų. Viskas gardžiai kvepėjo.

–Ne, – pasukiojau galvą į šalis. –Tiesiog bibliotekoje perskaičiau kelias knygas, – kiek susigėdusi atsakau. Mano pirštai buvo dešimt mažų kirminėlių, kurie pradėjo rangytis ant mano kelių.

–Tai daugiau neskaityk, – paprastai atsakė ji atsipjaudama gabalėlį kepsnio. Stebėjau, kaip kąsnis keliauja pro jos pabalusias lūpas. Šiandien jos nakties tamsumo plaukai buvo supinti į kasą ant galvos viršaus. Kaip ir visada, ant viršugalvio buvo pritvirtintos kelios varno plunksnos. Jos suknelė buvo ne juoda, kaip įprastai, o tamsiai pilka ir išpuošta dešimtimis virvelių, kurios tai pinasi viena su kita, tai tabalavo į šalis palaidos ir vienišos. Pamirštos.

Sėdėjome dideliame valgomajame. Už mano nugaros buvo langai, kurie motinos įsakymų visada buvo užtraukti sunkiomis tamsiomis užuolaidomis. Jeigu tik pakelčiau žvilgsnį nuo lėkštės į viršų, išvysčiau savo atvaizdą dideliame ant sienos prikabintame stačiakampio formos veidrodyje, kuris įrėmintas auksiniuose apdulkėjusiuose rėmuose.

–Tos knygos nebuvo blogos, – ėmiau teisintis. Akies kampelyje stebėjau jos šaltą, viskam abejingą veidą.– Jos tiesiog privertė mane susimąstyti.

Motina atrėmė savo stalo įrankius į lėkštės kraštus. Švelnus skambtelėjimas nuaidėjo kambaryje. Netrukus moteris paėmė taurę dvejais pirštais ir pakėlė ją prie savo lūpų, bet vis dėlto ji neskubėjo jų praverti.

–Hm... – numykė ir gurkštelėjo tamsiai raudono skysčiaus. – Ir apie ką buvo tos knygos? – Žinojau, kad jai buvo neįdomu, apie ką buvo tos istorijos. Ji tiesiog mėgino palaikyti ir taip vos leisgyvį mūsų pokalbį. Būdavo ir vakarų, kada vakarienę valgydavome mirtinoje tyloje.

Krimstelėjau savo vidinį žandą.

–Apie meilę, – mano balsas mažytis, išsigandęs mažylis, kuris pasiklydo tamsiame miške.

Motinos akys susiaurėjo.

–Meilė. Įdomu. Ir ką tos knygos pasakojo apie... meilę?– ji nuleido taurę. Jos pirštas pradėjo judėti taurės viršūne.

Iškėliau galvą truputėli į viršų.

–Tai, kad meilė yra gražiausias jausmas ir, kad jis gali padaryti žmogų laimingą. Taip pat, meilė nugali visas kliūtis, visus sunkumus, jeigu tik šioji yra tikra, – išdidžiai paskelbiau.

Tyla.

Ilgai spengianti ausyse tyla ir įdėmus motinos žvilgsnis jos sustingusiame kūne gręžė mane.

–Hm... Tau turbūt reikėtų pasikalbėti su Milda, – tarė galiausiai. – Ji tau pasakytų, kad tikra meilė neegzistuoja, o kiekvienas žmogus vis dėlto turi tą ribą, kada jausmai tampa tik žodžiu.

–Bet knygoje... – pradėjau.

Motina pasilenkė į priekį. Jos akys tamsios, tuščios kaip ir bedugnė. Kartą į jas įkritęs, niekados nerasi kelio į viršų.

Nusukau savo žvilgsnį, bet motina švelniai pridėjo pirštą man prie smakro ir privertė žvelgti į ją.

–Knygose žmonės rašo tai, kas norėtų, kad vyktų pasaulyje iš tikrųjų. Jie nori, kad ir jų gyvenimas, kaip ir tos knygos, turėtų laimingą pabaigą. Bet, brangioji mano, gyvenimas niekados nebūna toks, kaip jis aprašomas tose puslapiuose. Milda tau gali patvirtinti, kad jausmais galima lengvai manipuliuoti. Auka gali pamilti savo priešą. Žmogus gali pamilti gyvulį, nes matai, meilė yra tik žodis, noras turėti kartais priežastį dėl ko gyventi.