Viltis

Pirmas skyrius. Dabartis

Tas jausmas, kad tave seka kažkieno akys, priverčia mane apsidairyti aplinkui tik tam, kad dar kartą įsitikinčiau, kad niekam nėra įdomi kukliai apsirengusi ir liekna mergina.

–Dievaži, atrodai kaip pabaisa, – taria Medeina neslėpdama savo pasišlykštėjimo, kai einame per pėsčiųjų perėją. Kartu su mumis eina daugybė kitų žmonių. Draugei iš kairės pusės žygiuoja jos mažytis juodo kailio mišrūnas. Nustebusiais žvilgsniais žmonės nulydi į priekį besiveržiantį mažą padarėlį, kurio tamsios akys blizga it kipšo. Bet jeigu tik jie žinotų tiesą apie tą šuniuką, jie bėgtų klykdami. – Dar gyvenime nemačiau tokių tamsių ratilų, išblyškusios odos ir paraudusių akių. Ką tu darai naktimis?

Neatsakau.

–Širšė? – paklausia ji truputį atleisdama automatinį pavadėlį. Net nedvejojusi Žvorūna šauna į priekį.

–Ne. Šioji stebėtinai... rami, – meluoju nuleisdama žvilgsnį į rankose esantį energetinio gėrimo skardinę.

Kelias ilgas akimirkas Medeina tyli ir nekaltinu jos, kad jai sunku liesti šią temą. Man irgi nepatinka kalbėti apie ją, pasakoti Medeinai, kaip stipriai Širšė stengiasi sugriauti mano gyvenimą, kurį pasirinkau.

–Tai... tada tavo mirtingoji globėja?

Pakratau galvą į šalis.

–Ne, šioji irgi stebėtinai... neaktyvi,– mano akys nusileidžia į rankas, kurias slepia rusvo megztuko ilgos rankovės

–Tau reikėtų nueiti pas gydytoją, kad išrašytų kokių nors vaistų. Tikrai, pasižiūrėk į save. Atrodai kaip vaikščiojantis zombis, – taria susiraukusi, jos rankos sutrikusios pakimba ore, kai nukrypsta į mano pusę.

Liūdnai šypteliu, pakratau puspilnę skardinę. Tamsiai rudų ilgų garbanotų plaukų užuolaida kelioms akimirkoms paslepia mano veidą nuo visų akių.

–Aš tokia ir jaučiuosi, – tarsteliu. Gurkšteliu to bjauraus skonio gėrimo. Susiraukiu. – O vaistai... jie nepadės, – jie sukels net daugiau problemų, mintyse priduriu. Net nenoriu pagalvoti, kas būtų, jeigu negalėčiau atsibusti. Be to, neturiu atliekamų pinigų vaistams. Tie energetiniai gėrimai tiesiog ryja mano kuklias santaupas.

–Bent jau galėtum pamėginti žmonių vaistus, – pasiūlo.

–Abejoju jų nauda.

–O gal tada...

–Ne, – greitai pertraukiu ją. – Prašau, – švelniai pridedu.

–Praėjo tik du mėnesiai, o tu jau atrodai... kaip... – taria liūdnai ir pradeda kažko ieškoti savo rankinėje. Stebiu, kaip jos ranka ištraukia akinių dėklą. – Gerai, kad šiandien šviečia saulė. Užsidėk. Bent jau žmonių negąsdinsi, – tarsteli įbrukdama man tamsią dėžutę į laisvą ranką.

–Medeina,– apsimestinai piktai sumykiu, tačiau mintyse džiaugiuosi, kad bent kiek galėsiu paslėpti savo nuovargio pėdsakus.

Pavogtai kosmetikai iš globėjos kuklių atsargų tai nelabai pavyko.

–Daryk kaip sakau. Negi nori, kad Švitrigaila regėtų tave tokią? Tada tikrai prasidės pragaras,– jos rankos juda į šalis, o ilgus šviesius plaukus darko nerimastingas ir gaivus pavasario vėjelis. Ji vilki paprastą šviesą palaidinukę ir tamsiai rudas languotas kelnes. Ant nugaros yra užsimetusi juodą nedidelę kuprinę, prie kurios prisegti keli ženkliukai sakantys, kad ji myli Niujorką ir, kad yra tėčio mergaitė.

–Aš jau buvau jame, – paverčiu akis.

Medeina liūdnai šypteli.

–Taip, – uždelstai linkteli. – Juk sakiau, kad neverta ten važiuoti. Iškart tave perspėjau, kad toji išvyka pasibaigs tikra katastrofa, o pažįstant Širšę... tai turėjo jai būti puiki proga pasidarbuoti.