Viltis

Dvidešimt penktas skyrius. Dabartis

Naktis meta savo skraistę ant pasaulio. Visi kažko laukia, tačiau nei vienas neskuba pradėti karo. Stoviu sustingusi ir žvelgiu į tolį, į vartus, kur stovi išsirikiavę medžiotojai. Jų daug, bet mūsų daugiau. Neatrodo, kad tai juos trikdytų. Jie uoliai šmirinėja aplink vartus, kalbasi neprarasdami savo budrumo.

Ko jie laukia?

Ko mes laukiame?

Andajus prieina prie manęs. Jo rankoje fakelas. Jo skleidžiama šviesa apšviečia mus. Stengiuosi apsimesti abejinga, mirusi vidumi, bet tampa vis sunkiau tai daryti, vis sunkiau nuslėpti dingstančius įtrūkimus išmarginusius mano kūną.

Laisva ranka Andajus paima mano dešinę ir kilsteli ją arčiau savo akių. Kelias minutes ją apžiūrinėja, tada nuleidžia. Tyli.

– Švitrigailai geriau. Jėgos sugrįžo, – praneša po kelių minučių, tarsi man tai būtų svarbu.

Nejudu.

–Medžiotojai nežada kovoti, – kalba jis toliau. Jo balsas prislopintas. – Mes net nelaukiame, kad jie pradėtų karą.

Smalsumas mane kankina, bet nejudu.

–Nei viena iš pusių nenori kalbėtis. Abi laukia kažko.

–Ko? – drįstu paklausti.

–Tavęs, – pažvelgiu į jį. Jo akys pasitinka mane. – Medžiotojai nemėgsta dievų. Jie nemėgsta tavęs, tačiau jie tavimi pasitiki. Juk vis dėlto, tu esi jų ordino įkūrėja. Jie žino, kad esi čia, – jis batu paliečia storą grandinę laikančią mane pririšta prie seno, storo ąžuolo kamieno. – Jie mėgins tave išlaisvinti, parsigabenti į savo stovyklą.

Jam nereikia nieko daugiau sakyti. Aš žinau planą. Medeina pasirūpino, kad jį žinočiau kuo detaliau.

–Manyčiau, kad netrukus tai prasidės,– dar priduria. Andajus pirštais atsargiai perbraukia per mano veidą, atsidūsta ir nueina šalin. Stebiu jo dingstantį siluetą blaškoma galvoje naujo minčių uragano. Aš pradėjau karą ir turėsiu jį pabaigti.

Bet kaip?

Kaip sutaikyti abi puses, kai nei viena nepasitiki kita, kai nei viena nenori lygybės, o nori viršenybės?

Mano akys nukrypsta į tą menkutę šviesą tolumoje, kur yra įsikūrę medžiotojai. Ne mūsų sargybiniai dieną naktį saugo vartus, o jų. Dar vienas Nijolės melas, kad mane kontroliuotų.

Atsisėdu ant vėsios žemės. Užmerkiu akis ir giliai įkvepiu šalto nakties oro. Aš pradėjau tai ir tai turiu užbaigti.

Atsidūstu ir įsiklausau į mane supančius garsus. Žingsniai. Šnabždesiai. Sulaikytas kvėpavimas dėl įtampos. Mintyse skaičiuoju prabėgusias sekundes, kurios pavirsta minutėmis. Staiga viskas įtartinai ramu ir žinau, kad nebeturiu laiko galvoti.

–Vela, – atmerkiu akis ir regiu Švitrigailą. Už jo nugaros stovi jo dėdė, kuris dairosi į šalis.

–Greičiau,– sušnabžda jis kilstelėdamas aukščiau rankose turimą šautuvą su duslintuvu.

Nieko nepasakau ir tik stebiu, kaip Švitrigaila kilsteli sunkią grandinę. Jo pirštai greitai nuslysta metalu žemyn ir sustoja ties mano čiurna. Akimirkai akys dirsteli į mane, tada nukrypsta į vyrą. Šis nieko nesakydamas numetą kažkokį daiktą. Per daug tamsu, kad įžiūrėčiau, kas tai, bet nėra keblu suvokti, kam jis skirtas.

Užmerkiu akimirkai akis ir regiu priešais save medžiotojo viltį. Joje regiu atsakymą, dievų priešų atsarginį planą, kaip viską pabaigti.