Viltis

Šeštas skyrius. Praeitis

Aš numykiau. Dvejais savo pirštais priešais savo veidą laikiau iškeltą mažą stiklinaitę bjauraus skysčio. Mano akys tai plačiai atsimerkdavo, tai prisimerkdavo jai kreipiant galvą į šalis.

–Tu čia rimtai? – paklausiau priartindama savo nosį arčiau buteliuko ir greitai ją atitraukdama susiraukusi. – Jis smirda, – mano kūnas net nusikratė.

Brėkšta kilstelėjo antakį. Jos rankos sukryžiuotas prie krūtinės.

–Deja, taip, – atsako žengdama arčiau mano paklotos lovos.

–To pakaks?– dirstelėjau per petį. Sunkiai nurijau.

Brėkšta linktelėjo. Giliai įkvėpiau ir vienu gurkšniu viską išgėriau. Stipriai susiraukiau. Skonis priminė vėmalus. Norėjau viską tuojau pat išspjauti, bet radau savyje jėgų ir nurijau tą nesąmone. Brėkšta šyptelėjo. Ji rankos mostu davė ženklą man atsigulti. Kokias penkias minutes nejudėdama ji stovėjo vietoje ir žvelgė bejausmiu veidu į vieną tašką ant grindų.

–Sapno ryšį galima nutraukti trejais būdais, – ji pradėjo kalbėti. Mano oda pašiurpo girdėdama jos rimta, keliomis oktavomis nužeminta, formalu balso toną. – Pirmasis būdas – tu gali nutraukti sapną. Antrasis – jis gali nutraukti. Trečiasis– saulė gali nutraukti.

Linktelėjau burnoje kandžiodama vidinį žandą.

–O... ar jis atsimins sapną? – nedrįsau pakelti akių į viršų, nenorėdama jai parodyti savo spalvą keičiančių žandų. Iš motinos jau išmokau, kad niekados nereikėjo niekam suteikti net mažiausio įtarimo, kad tau kažkas buvo brangu ir svarbu.

Niekados neparodyk kitam savo silpnybės.

Niekados, jeigu nenori būti sunaikintas.

Brėkšta priėjo prie lovos tarsi viską ryjanti migla. Jos akys bauginančiai žvilgėjo žibintų šviesoje.

–O nori, kad atsimintų?

–Nežinau, – atsakiau nuoširdžiai.

–Prisimink viena, kad tai, ką sako sapnuotojas, yra tikra. Kad ir kaip norėčiau, negaliu manipuliuoti kalbos ar jo poelgių. O kaip būtų smagu, – ji svajingai atsiduso.

–Tu negali valdyti sapnų?

–Ne visiškai, – prisipažįsta. – Galiu pasiųsti tik situaciją, vietą, bet visa kita priklauso nuo sapnuotojo. Taigi, kad ir ką sakys tavo mielasis, viskas yra tikra.

–Kodėl man visa tai pasakoji? – negera nuojauta spaudė krūtinę.

–Kad žinotum, kokie yra mano sugebėjimų limitai. Tikrai nenoriu suteikti tau per daug vilčių, – ji šyptelėjo.– Juk vis dėlto, mano galios skirtos tik įspėti žmones apie tai, ką Laimą yra jiems sugalvojusi padaryti.

Brėkšta uždėjo pirštus ant mano veido. Jie vos lietė mano odą, bet jutau jų šaltį, kuris smelkėsi gilyn į mano kūną. Brėkšta pradėjo tyliai niūniuoti. Netrukus jos lūpos formavo raminančius, migdančius žodžius. Mano akys žvelgė į jos vis besikeičiančias formos lūpas, o ausys it ištroškusios sugėrė kiekvieną jos pasakytą žodį.

Akių vokai sunkėjo, širdis rimo, o plaučiai vis mažiau ir mažiau teikėsi prašyti deguonies iš pasaulio.

Brėkštos veidas dingo. Dingo ir mano kambarys. Dingo viskas tamsoje.

–Jis prisimins, – balsas sušnibždėjo prie mano ausies.

Žinau, kad turėjau burnoje liežuvį ir, kad šis formavo garsus, tačiau neradau jėgų pajudinti tą toną sveriantį padarėlį oloje.