Viltis

Aštuntas skyrius. Praeitis

Saulė šiandien buvo prastai nusiteikusi ir troško, kad visi justų jos prastą nuotaiką.

Mano veidu žliaugė prakaitas, nors ir sėdėjau didžiulio, seno ąžuolo šešėlyje ir pavydžiai žvelgiau, kaip įvairaus amžiaus vaikinai ir vyrai mosikavo kalavijais ar tiesiog kovėsi pasikliaudami tik savo kumščiais.

Medeina kumštelėjo alkūne man į šoną. Nenoriai patraukiau savo akis nuo Andajaus, kuris buvo užsimojęs savo ginklu kirsti priešininkui.

–Atrodai kaip mažytis šunytis maldaujantis kąsnelio dešros, – pakomentavo draugė. – Visai panašiai kaip Milda, – ji parodo į jauną, dailią merginą įsitaisiusią kitoje pusėje. Jos lūpas buvo išraičiusi šypsena.

Liūdnai šyptelėjau.

–Taip ir jaučiuosi. Motina visad sako, kaip pavojinga yra už dvaro ribų, kad visad turėčiau būti apsupta kareivių. Tai suprantu; pavojingi laikai ir panašai. Tačiau nesuprantu, kodėl ji man tada neleidžia pačiai paimti ginklo į rankas ir išmokti save apginti? – klestelėjau suglumusi rankomis. – Juk visai logiškai skamba, kad man turėtų būti leista išmokti naudotis ginklais?

Medeina neiškart atsako, o kai atveria savo burną, viena ranka ji glosto Žvorūną, kuri guli padėjusi savo galvą ant priekinių letenų ir miega.

–Tu net neišlaikytum ginklo. Be to, tu esi bailė ir neturi raumenų.

–Netiesa! – sušunku pasipiktinusi. – Turiu raumenis ir... nesu bailė, – balsas pritilo pabaigoje palaužtas menkutės abejonės.

Medeina pavartė akis.

Šiltas vėjelis kedena mano plaukus.

–Žinoma, kad esi bailė. Juk vakar matei palei sieną bėgančią žiurkę. Suklykei kaip skerdžiama kiaulė. Net neabejoju, kad visas pasaulis girdėjo tavo riksmą, – Medeina pradėjo juoktis. – Buvo smagu žiūrėti, kaip visi sargybiniai pakilo ant kojų ir gaudė žiurkę, – jos juokas tampa vis garsesnis, o akys vis ryškiau blizga iš besikaupiančiu juoko ašarų. – Reikia džiaugtis, kad buvo visagalis Andajus ir pagavo žiurkę.

–Kuriai vėliau nukirto galvą savo peiliu, – tariau pasišlykštėjusi. – Vos neišvėmiau savo pietų,– susigūžiau ir mėginau išvaikyti iš galvos tuos prisiminimus apie tą besiveržianti kraują iš mažo kūnelio, tuos vis stingdančius žiurkės letenėlių judesius...

Medeina gūžtelėjo pečiais.

–Ir tu dar sakai, kad galėtum su kuo nors kautis? – Medeina pakratė galvą į šalis. – Tu nesutverta kovai ir tik reikia viltis, kad niekados tau ir nereikės joje atsidurti.

Nuleidau akis į žemę. Netoli manęs augo kažkokia gėlė. Ant šios šviesaus žiedo nutūpė bitė.

–Tačiau tai vis tiek nėra priežastis manęs nemokinti kautis. Juk su manimi visados nebus koks sargybinis ar kareivis.

Medeina tylėjo. Pažvelgiau į ją tik tam, kad pamatyčiau draugę spoksančią į mane. Jos žvilgsnyje glūdėjo jėga ir ryžtas.

–Nesijaudink, su tavimi visados bus kas nors. Tu esi saugi.

Žvorūna atmerkė akis, atsisėdo ant užpakaliniu kojų. Medeina nukreipė savo akis į vilkę, kuri pradėjo kratyti savo galvą į šalis.

–Negi tapai Laima? – mėginau juokauti.

Medeina tik numykė ir įsmeigė akis į toliau kovojančiuosius, kurių keliamas triukšmas buvo skaudžiai primenanti tiesa, kad visi mane matė kaip silpną ir visados reikiančią apgintį merginą.