Viltis

Devintas skyrius. Dabartis

Širšė stovi priešais mane. Jos šaltas žvilgsnis apžiūrinėja mane nuo galvos iki kojų ir atgal. Netgi vilkėdama drabužius, kurie slepia kone kiekvieną odos lopinėlį, jaučiu, kaip jos akys kiaurai regi medžiagas.

Ji išsišiepia.

–Negi dar nepraradai vilties? – paklausia ji žengdama arčiau manęs. Akylai stebiu ją.

–Kodėl turėčiau ją iš viso prarasti? –atkertu šiurkščiai. Stebiuosi savo nemandagumu, ta menkute drąsa jai pasipriešinti.

Širšė pažvelgia į sofą. Nenoriai paseku jos žvilgsnį ir regiu į kamuoliuką susigūžusį Akvilės kūną.

–Mieloji mano, visa tai tikras absurdas ir tiesiog laiko švaistymas. Tas jaunuolis tavęs nemyli. Pati matai, kai jis bučiuoja kitą, kaip jis žvelgia į ją. Jau seniai turėjai įsitikinti, kad meilė nėra akla ir, kad ji visai neegzistuoja, nes jeigu ji būtų tikra, tai tada jis tave bučiuotų. Jis tave atpažintų.

Jos žodžiai yra pavirtę aštriomis strėlėmis, kurios taikliai sminga į mano širdį.

–Pamiršai paminėti, kad gal tam trukdo Mildos kerai, – mano delnai susiriečia.

Širšė atsainiai pamoja ranka ir žengia kelis žingsnius aplink mane.

–Mildos kerai tik kortų namelis. Tikrajai, nuoširdžiajai, tavo įsivaizduotai meilei tai neturėtų kelti jokių sunkumų sugriaunant jį. Bet kaip matai, mieloji mano, tie jausmai nėra tokie stiprūs, kaip tu manei.

–Meluoji, – tariu žemu tonu.

–Meluoju? – jos galva pasisuka į šalis, o perdėtas atodūsis palieka jos išbalusias lūpas, kurioms vis nesiseka įgauti jos baltos odos spalvos. – Tai keliaujame. Įrodysiu, kaip tavo mylimasis tau nieko nejaučia, kaip jis mato tave kaip pilką pelytę. Leisk man tau įrodyti, kad jis tavimi tik naudojasi.

–Naudojasi? – paklausiu suglumusi. Bet Širšė nieko neatsako.

Viskas pavirsta dūmais, kurie sukuria miglą, o kai šioji išsisklaido, regiu ne kartą Švitrigailos sapnuose regėtą prabangiai įrengtą kambarį. Ne kartą vaikinas skundėsi man, kad nemėgo šio šalto kambario, kuriame jis visad jautėsi vienišas ir apgaubtas pačios šalčiausios žiemos, nors kambarys niekados iš tikrųjų nebuvo šaltas.

Ne kartą klausiau jo, kodėl jis nepaverčia šio kambario savo namais, vieta, kur jaustųsi saugus ir laimingas. Iš pradžių jis tik gūžtelėdavo pečiais, o vėliau tiesiog atsakydavo, kad jis jau rado tokią vietą ir šioji yra sapnai, nes čia jis gali sutikti mane.

Dabar regiu, kad, ant kadaise buvusių tuščių sienų, yra prikabinta pačių įvairiausių nuotraukų, kuriose šypsodamasi yra nufotografuota Gustė su Švitrigaila. Vienuose nuotraukose jie tik apsikabinę, kituose bučiuojasi, trečiuose susižavėjimo kupinais žvilgsniais žvelgia į vienas kitą.

Visur regiu meilę.

–Kokios gražios nuotraukos, – taria Širšė atsainiai nukabindama vieną iš jų. – Manyčiau, kad šioji yra pati gražiausia, – ji atkiša ją man. Nenoriai žvilgteliu į tą popieriaus gabalėlį ir vos tramdau ašaras. Joje jie abu žvelgia tiesiai į mane. Ant Gustės kaklo pastebiu pakabutį: persipynusius du aštuonetus. Kilsteliu savo kairį delną. Išblukęs juodas rašalas parodo kitus du aštuonetus, kurie yra amžiams sujungti kartu.

Širšė paleidžia nuotrauką iš rankų ir šioji lėtai ir tyliai nukrenta ant blizgančio parketo.

–Kiek tau reikės įrodymų, kad suvoktum, kad šioji viltis, kuria puoselėji, yra niekas. Apgaulė. Melas.