Viltis

Keturioliktas skyrius. Praeitis

Mano žirgas lėkė kiek tik jam leido jo kojos į priekį. Iš po jo kanopų kilo dulkės, girgždėjo žvyras. Mano palaidi ilgi plaukai ir apsiaustas plaikstėsi man už nugaros. Mano juodomis pirštinėmis aprengtos plaštakos stipriai laikė savo gniaužtuose vadeles. Mano akys žvelgė tik į priekį, tik į šį vingiuojantį miško keliuką, kurį vis kas nors sumanydavo kirsti: žiurkės, voverės, žalčiai...

Šią akimirką jaučiausi laisva ir kupina energijos. Jaučiausi laiminga. Visos problemos, visi mano būgštavimai ir baimės, visas mano gyvenimas liko motinos dvare, kuris kiekvieną akimirką vis tolo ir tolo nuo manęs.

Negalėjau patikėti, kad man buvo leista kelioms trumpoms valandoms palikti dvaro teritoriją ir tiesiog... Tiesiog ištrūkti iš namų.

–Gal galėtum truputį pristabdyti. Žirgui reikia pailsėti! – girdėjau Medeina šūktelint man už nugaros. Paverčiau akis. Sunkiai atsidusau ir švelniai timptelėjau už vadelių. Žirgas nesipriešindamas pats pradėjo stabdyti. Greitai beprotiškas lėkimas į priekį pavirto lengva ristele, o galiausiai ir visai sustojome vietoje.

Medeina atjojo kartu su paskui ją sekančiais keturiais sargybiniais. Keista buvo nematyti Žvorūnos su Medeina.

–Vieną dieną tikrai nuvarysi savo žirgą į grabą, – pasiskundė Medeina patraukdama iš jos kasos ištrūkusias plaukų sruogas. Už jos nugaros lindėjo jos didžiulis lankas ir jos pačios rankų darbo darytos strėlės. Prie juosmens regėjau odiniame dėkle įdėtą durklą.

Gūžtelėjau pečiais. Pasilenkiau į priekį ir švelniai patapšnojau delnu per savo žirgo kaklą.

–Jam patinka greitis kaip ir man, – šyptelėjau ir pradėjau dairytis aplinkui. Mes stovėjome viduryje miško. Girdėjau giedant paukščius, nuo šakos ant šakos šokinėjančias voveres. Kažkur netoliese tekėjo srauni upė. Palei keliuko pakraštį augo daugybė pakalnučių.

Medeina numykė ir nušoko nuo balno. Keli sargybiniai pasekė jos pavyzdžiu, kol kiti pajojo truputėli į priekį atidžiai dairydamiesi į šalis.

–Man nepatinka šioji apsauga, – pasiskundė Medeina.

–Nesijaudinkite, deive Medeina, mes irgi netrykštame džiaugsmu bėgioti paskui jus, – atsakė vyriausias iš sargybinių, kuris buvo iš tų retų vyrų, kurie drįso nevaržyti savęs ir savo žodžių.

Medeina pavartė akis.

–Kaip manai, ar jau yra mėlynių? Pasiilgau jų skonio, – žengiau link miško.

–Deive, tai nėra saugu. Turėtumėme keliauti į priekį ir surasti kokią atviresnę erdvę, – tarė vyriausiasis sargybinis.

Mano pečiai nukrito žemyn. Lėtai apsisukau ant kulnų.

–Nesuprantu, kas yra čia tokio pavojingo, – tariau iškėlusi pasipiktinusi rankas. –Visi tik ir kalba, kaip pavojinga, bet niekas taip ir neaiškina, kas čia tokio pavojingo? – mano žvilgsnis smigo į sargybinį sėdintį ant žirgo nugaros. Šis ryžtingai pasitiko mano pyktį ir maldavimą man viską paaiškinti.

Medeina priėjo prie manęs ir uždėjo savo ranką ant mano peties.

–Juk žinai, kad rytais ir vakarais nėra saugu klaidžioti. Nežinia, kas galėjo prasmukti pro vartus. Be to, valstiečiai, deive.

–Tai, kodėl mes tada turime sargybinius, kurie saugo vartus, – niekaip negalėjau suprasti, o tai tik reiškė, kad eilinį kartą nuo manęs buvo slepiama kažkokia labai svarbi detalė. –Negi medžiotojams neblogai sekasi pergudrauti mūsų sargybinius?