Viltis

Aštuonioliktas skyrius. Praeitis

Mūsų pasaulyje visi bijojo Perkūno ir jam žemai lenkėsi, tačiau tik vienam dievui paklusdavo be jokių ginčų.

Praamžius.

Dievų dievas.

Visų mūsų valdovas ir istorijos saugotojas. Jeigu jis tave kviesdavo, tu neklausęs keliaudavai. Jeigu jis liepdavo sau suvaryti į krūtinę durklą, tai padarydavai ir dar spėdavai padėkoti.

–Įdomu, kodėl jis panoro su tavimi susitikti, – motina paklausė barbendama pirštais į stalo paviršių. Priešais ją stovėjo nepaliesti pusryčiai. Jos tamsios akys tyrinėjančiu žvilgsniu žvelgė į mane. Jaučiausi nemaloniai ir vis susigūždavau ant kėdės. Mano rankos drebėdavo, kai šakute mėgindavau ką nors persmeigti lėkštėje.

–Nežinau, – sumurmėjau. Neprisimenu, kad kada nors būtų tekę sutikti Praamžių. Jis gyveno atsiskyrėlio gyvenimą ir retai su kuo nors kalbėdavosi, o jeigu išdrįsdavai prie jo prisiartinti nekviestas, išeidavai karste.

Motinos pirštai sustingo ant stalo paviršiaus. Kambaryje įsivyravo tyla ir pagauta smalsumo akies krašteliu pažvelgiau į moterį sėdinčią mažiau nei už metro nuo manęs. Nuo pačios pirmos akimirkos, kai pasirodė Ligyčius, santarvės ir teisingumo dievas, pranešdamas apie Praamžiaus norą mane išvysti, motina atrodė suirzusi ir nepatenkinta, o savo jausmus išliedavo ant visų, kurie tik pasipainiodavo jos kelyje.

Tokiomis akimirkomis netgi ir aš bijojau jos.

Ji buvo nenuspėjama.

–Tikriausiai išgirdo apie tavo užpuolimą, – tarė po minutės.– Taip, dėl nieko kito jis negalėtų tavimi domėtis? – nedrįstų atverti savo burnos. Nesu įsitikinusi, ar ji nori išgirsti mano nuomonę apie tai. Dažniausiai jai nerūpi kiti asmenys. Jai nerūpi, kad pasakyčiau, jog netikiu, kad Praamžius nori mane išvysti dėl medžiotojų užpuolimo. Juk šis jau buvo prieš kelias savaites.

Visi jau seniai tą įvykį spėjo pamiršti.

Išskyrus ją. Motina pasirūpino, kad sargybinių postuose būtų dvigubai daugiau, kad mane lydėtų visados daugybė vyrų ir, kad niekados nenutolčiau per toli nuo dvaro. Geriausia, jeigu iš viso neiškelčiau kojos iš pastato.

Nuleidau akis į savo kairį delną. Dešinės rankos pirštu vedžiojau palei dviejų aštuonetų nupieštų vienas ant kito linijas. Mintyse vėl ir vėl kartojau Švitrigailos meilės priesaiką. Vakar buvo pirmasis kartas kai drįsau vėl įžengti į jo sapną po užpuolimo. Nei Medeina, nei Andajus nepalikdavo manęs vienos nei akimirkai. Jie tarsi bijojo, kad iš už kampo gali vėl iššokti medžiotojai ir mane pagrobti.

Pažvelgiau į kitą stalo pusę. Medeina ramiai kramsnojo savo pusryčius, kol Andajus nedideliais gurkšniais naikino savo žolelių arbata. Jie net neatrodė, kad iš viso kreiptų dėmesį į motiną ir jos šnekas.

Vėl žvelgiau į savo kairės rankos delną ir leidau sau nugrimzti į šios dienos nakties sapną. Buvau jo kambaryje. Ant žemės mėtėsi kelios lietuvių mitologijos knygos. Šalia jų buvo daugybė popieriaus lapų. Pasilenkiau pakelti vieną ir pasižiūrėti, kas ant jo parašyta. Spėjau perskaityti tik žodį VILTIS.

Vos tik mane Švitrigaila išvydo, jis stipriai mane apglėbė ir ilgai nepaleido. Atrodė, kad jis bijojo, kad jeigu bent kiek atlaisvins savo rankas aplink mane, aš imsiu ir pavirsiu dūmu.

Lapas iškrito iš mano rankos.

–Tau viskas gerai?– sušnibždėjo į mano plaukus.

Kiek sutrikusi linktelėjau.