Viltis

Ketvirtas skyrius. Praeitis

Vakar sukako lygiai metai nuo tos pirmos ir paskutinės dienos, kai mačiau berniuką Švitrigailą.

Vieneri metai, kai pažadėjau mirusiai mergaitei pasirūpinti jos broliu ir tai padariau ne tik todėl, kad ją nuraminčiau, tačiau ir dėl kažkokios man nesuprantamos paslaptingos priežasties.

Vieneri metai pradėjo ir vis negalėjau pamiršti tų ryškiai žalių akių žvelgiančių tiesiai į mane, į mano sielą. Niekaip nesilioviau savęs klausiusi, kaip jam sekasi, ką jis daro, ką jis jaučia.

Ir ar jis tikrai mane matė.

Mus mato tik ypatingi žmonės. Tokie ypatingi, kad mes pasistengiame, kad jie prisiektų savo ištikimybę mums arba kuo greičiau dingtų nuo žemės paviršiaus.

Žvilgtelėjau į motiną, sėdinčią juodame krėsle ir žvelgiančią į prieš ją atvestas sielas, kurios virpėjo jos akivaizdoje. Apačioje, kairėje pusėje sėdintis prie medinio staliuko raštininkas garsiai skaitė iš storos knygos žuvusiųjų vardus ir jų atsidūrimo priežastį čia.

Motina atrodė nuobodžiaujanti ir abejinga, kai sielos pradėjo jos maldauti pasigailėjimo, kai buvo garsiai paskelbta jų tikimybė praeiti pro kairėje esančias duris su auksinėmis raidėmis parašytu žodžiu VIRŠUS.

–Nejaugi manote, kad mane gali sugraudinti tokia apgailėtina priežastis, kaip vaiko palikimas be vieno tėvo? O gal tai, kad jūs mylite vienas kitą? Aš nesu Milda,– motinos balsas aidu nugriaudėjo didžiulėje menėje.– Pasakykite man rimtesnę priežastį arba keliausite žemyn, – ji lengvu rankos mostu parodė į dešinėje esančias duris su juodomis raidėmis parašytu žodžiu ŽEMYN.

Sielos pradėjo verkti, aimanuoti, dūsauti ir pažerti dar daugiau priežasčių, kodėl turėtų būti sugrąžintos atgal į gyvenimą. Kelias minutes motina kantriai jų klausėsi prieš iškeldama delną ir nutildama mirusiuosius.

–Žemyn, – vienas žodis. Vienas žodis nulėmęs kelis gyvenimus.

Sielos pradėjo šūkauti, rėkti, priešintis juos mėginantiems atskirti sargybiniams. Stebėjau, kaip sielų viltis būti vienas su kitu, neapleidžia jų net tada, kai abi durys priešingose kambario pusėse buvo plačiai atvertos.

–Aš tave myliu! – Suriko vaikinas žvelgdamas, kai mergina buvo įstumiama į mirusiųjų karalystę. Netrukus vyro siela atsidūrė gyvųjų pasaulyje. Durys su trenksmu užsivėrė.

–Pagaliau ramybė, – tarė motina ir rankos mostu davė ženklą atvesti kitas sielas, kurios tuoj vėl sukels triukšmą šiame kambaryje.

Ne vieną ir ne du kartus jau spėjau įsitikinti, kad motina buvo negailestinga.

Kad mirtis buvo negailestinga.

Kad mirtis nejaučia užuojautos ir kuo puikiausiai suvokiau, kodėl taip buvo. Tačiau dabar žvelgdama į šiuos įsimylėjėlius, pradėjau abejoti, ar buvo gerai, kad mirtis neturėjo gailesčio ir supratingumo.

–Tikrai siaubingai kraupus ir žavingas momentas, – girdėjau Medeiną sumurmant. Jos ilgi, tamsiai kaštono atspalvio plaukai buvo supinti į vieną storą kasą nugaroje. Žvorūna, didelis, juodas vilkas, stovėjo Medeinai iš kairės pusės ir žvelgė savo tamsiomis akimis į duris. Jos nosis uostinėjo orą.

Dvivėrės durys garsiai atsivėrė ir trenkėsi į sieną. Aidas nusirito po menę primindamas griaustinio riaumojimą. Motina atsistojo ir atrodė įsiutusi dėl tokio nepagarbaus elgesio. Didžiuliais žingsniais judėjo į priekį aukštas, liesas, kone skeletas, pilkas plaukais vyras. Šis vilkėjo paprastus kelionės drabužius.