Viltis

Dvyliktas skyrius. Praeitis

Slinko dienos. Šios pavirto savaitėmis, o šios – mėnesiais. Noras vėl nukakti į jo sapną ir vėl jį išvysti augo kas sekundę. Tai žudė mane iš vidaus. Viskas, kas anksčiau man teikė džiaugsmą ir išblaškydavo, dabar tik erzino ir kėlė žiovulį.

–Antras kartas, – Brėkšta paklausė žaisdama pirštais su savo ilgų plaukų sruoga. –Kažkodėl taip ir maniau, kad norėsi daugiau.

Neklausiau, kas galėjo jai pakišti tokią mintį. Tiesiog žvelgiau į ją rimtomis, šaltomis akimis.

–Sąlygos tos pačios? – pasiteirauju sėsdamasi ant lovos. Brėkšta linktelėjo ir prieina arčiau. – Puiku.

Užsimerkiau, o kai atsimerkiau, radau save stovinčią apsupta miško. Primerkiau akis. Tai nebuvo miškas. Tai buvo parkas su padarytais keliais pėstiesiems. Tarp medžių netoliese įžiūrėjau aikštelę vaikams žaisti. Netgi mačiau joje žaidžiančius vaikus.

–Vela?

Staigiu judesiu apsisukau. Priešais save regėjau stovintį Švitrigailą. Jis buvo truputėli aukštesnis, jo plaukai ilgesni, o veidas jau pradėjo įgauti griežtesnes linijas. Jis augo, keitėsi. Laikas po truputį vertė jį įžengti į kitą gyvenimo atkarpą ir tai tik suteikė jam dar daugiau žavesio.

Manęs laikas irgi neapleido, bet nenorėjau galvoti apie tai, nes iškart tylus balselis neatsilaikydavo pagundai priminti, kad šis sapnas netruks amžinai.

–Švitrigaila, – tariau nusišypsodama. Mano pačios nuostabai, jo rankos apglėbė mane ir pritraukė arčiau jo krūtinės. Tylus aiktelėjimas išsprūdo pro mano lūpas.

Manęs dar niekas nebuvo nei karto apglėbęs taip... stipriai? Intymiai? Tarsi būčiau jam gelbėjimosi ratas?

Mano delnai ilsisi ant jo krūtinės ir kone mintyse šimtus kartų nusikeikiau, kad negaliu sapne justi jo kūno šilumos, užuosti jo kūno kvapo, justi jo širdies plakimo.

Net neabejojau, kad visa tai tik... Kad visa tai būtų nuostabu.

Švitrigailos veidas pasislėpė tarp mano plaukų, kuriuos švelniai kedeno sapne esantis vėjelis.

–Kodėl atėjai tik dabar? – paklausė jis ir aš buvau nustebinta girdėdama jo klausimą, kuriame slypėjo priekaištas.

Jis nenoriai ištraukė savo veidą iš mano plaukų vandenyno ir pažvelgė tiesiai į mano akis. Jo žalios akys blizgėjo nuo jas užpuolusios drėgmės ir tai atėmė iš manęs žadą. Mano lūpos judėjo, bet joks žodis nebuvo suformuotas.

–Pagaliau tu čia, – jis priglaudė savo kaktą prie maniškės. Mūsų nosių galiukai lietėsi. Buvau šimtu procentų įsitikinusi, kad jeigu tai būtų ne sapnas, mano širdžiai grėstų susinaikinimas.

–Pasiilgai? – nedrąsiai paklausiau.

–Kad ir kaip keistai tai skambėtų, atsakymas yra taip, – jis atrodė toks pats šokiruotas sakydamas savo atsakymą, kaip ir aš jį girdėdama.

Tas vienas žodis sudarytas iš keturių raidžių buvo tarsi priežastis, kodėl vėl ir vėl naudojausi Brėkštos paslaugomis. Kiekvieną kartą sužinodavau vis daugiau apie jį, jo šeimą, kurią ne kartą teko išvysti jo sapnuose ir kartais net jaučiausi, kad tas griežto veido vyras ar trumpų garbanotų plaukų moteris, buvo ne tik Švitrigailos, tačiau ir mano dėde ir teta. Ne kartą teko regėti ir mirusius vaikino šeimos narius. Kiekvieną kartą, kai tekdavo juos išvysti, kažkas krūtinėje pradėdavo sverti tonas.

–Tėtis mane užkrėtė kalavijų kovomis, – prisipažino jis man, kai abudu sėdėjome ant kažkokio ežero kranto, kurį sukūrė vaikino vaizduotė, o gal atsiminimai. Uodai, drugeliai ir laumžirgiai skraidė aplinkui mus. –Jam labai patiko tai. Prisimenu, kad kai man sukako penkeri, jis padovanojo man du medinius kalavijus, kad galėčiau žaisti su kitais vaikais riteriais.

Liūdnai šyptelėjau ir uždėjau savo delną ant jo peties. Švitrigaila pažvelgė į mane liūdesio apgaubtomis akimis.

–Aš jų vis dar pasiilgstu, tačiau gyventi su tėvo brolio šeima nėra jau taip ir blogai, tačiau tai vis tiek nėra tas pats. Prieš tau pasirodant pirmą kartą sapne, jaučiausi tuščias ir abejingas viskam. Man nerūpėjo kiti, jų pastangos man padėti.

–O dabar? – mano balsas buvo tylus ir menkutis.

Jo delnas nusileido ant mano žando it atsargus drugelis. Primerkiau akis ir mano galva palinko arčiau jo rankos. Mintyse troškau, kad galėčiau pajusti jo odos švelnumą, šilumą.

–Dabar viskas kitaip. Tu suteikei viltį ir pasaulis įgavo spalvas. Mano psichologė tave vadina mano sąžine, kuri įgavo merginos pavidalą, – jis sausai nusijuokė ir nukreipė nuo manęs savo žvilgsnį į ežerą, kur staiga iššoko žuvis. Ranka nukrito nuo mano veido kaip sunkus akmuo žemyn.

Tai kažkodėl mane įskaudino, bet vėliau supratingai linktelėjau galvą, atsidusau.

–O tau neatrodo, kad esu tavo sąžinė? – prisiverčiau nusišypsoti. Raumenys nenoriai suformavo kažką panašaus į šypseną.

Švitrigaila pažvelgė į mane truputį primerktomis akimis. Jo smaragdinės akys po truputį artėjo, didėjo. Raukšlė atsirado jo kaktoje.

–Ar juokingai nuskambės, kad vos tik atsibudęs laukiu, kada vėl galėsiu užmigti, todėl, kad žinau, kad tu čia būsi?

Išsižiojau atsakyti, bet pamiršau, ką norėjau pasakyti. Švitrigailos lūpos lietė nekaltai manąsias, tačiau netrukus drąsa tapo jo kraujo sudėties dalimi ir šios pradėjo godžiai judėti, reikalauti manęs prisijungti prie šio energingo šokio.

Priėmiau pakvietimą.

Mano pirštai nėrė į jo tamsius plaukus, mūsų krūtinės lietėsi. Nors ir nejutau, žinojau, kad jo plaukai turėjo būti švelnūs kaip šilkas, kad jo prisilietimas turėjo iš proto varyti mano pilve tūnančius drugelius, o jo rankos, keliaujančios ant mano nugara, turėjo būti stiprios ir tvirtos.

Norėjau, kad visa tai būtų tikra.

Švitrigaila nutraukė mūsų bučinį. Jo akys žvelgė tiesiai į mano akių bedugnes, kur pačioje apačioje tūnojo mano siela.

–Tu nesi mano sąžinė. Aš žinau, kad esi tikra, – jis tarė tvirtu tonu. – Ir aš tave surasiu.

–Nežadėk neįmanomų dalykų, – mano balsas virpėjo, o į abi akis kažkas įkrito.– Vėliau tik nusivilsi.

Jis pirštu vedžiojo mano žandą. Mūsų plaučiai dalinosi vienas kito alsavimu.

Jis paėmė mano delną. Pažvelgiau į jį ir stebėjau, kaip nematomu rašalu jis piešia tai vieną, o vėliau ir kitą aštuonetą.

–Begalybė ir amžinybė. Tokia yra mano meilė tau, – tarė pakeldamas akis. – Mano meilė tau yra begalinė, o ieškosiu tavęs amžinai.

Nuoširdumas. Ryžtas. Meilė. Drąsa. Pažadas... Visa tai stebuklingu būdu sutilpo jo akyse.

–O kas jeigu esu tavo fantazija? Tik būdas nugalėti sunkumus? – nepasidaviau ir nežinau, kas buvo skaudžiau: tai, kad jis tikėjo, kad buvau tikra, o ar tai, kad tikės, kad buvau tik jo fantazijos dalis. –Geriau nieko nežadėk.

–Aš ir nežadu. Žinau, kad tu nesi mano fantazija. Tu per tikra tokia būti. Tu esi mano tėvų pasiųstas angelas man, kurį surasiu. Tau tik reikia laukti manęs, – viltis apsigyveno jo balse. Viltis, kurią norėjau palieti, kad sužydėtų.

Žandu paliečiau jo žandą ir stipriai apglėbiau šį asmenį, kuris vertė mane jaustis ypatinga.

–Tada lauksiu, – tyliai pasakiau ir stipriai užmerkiau akis. Neskubėjau jų atmerkti. Neskubėjau atsibusti savo kambaryje ir suvokti, kad viskas tapo per daug gražu, kad būtų tikra.

O tai ir nebuvo tikra.