Viltis

Vienuoliktas skyrius. Dabartis

Lieka savaitė iki paskutinės dienos.

Dangumi plaukia tamsūs, didžiuliai debesys. Kartas nuo karto šaltas vėjo šuoras pralekia pro mane, tačiau nekreipiu į tai dėmesio.

Sėdžiu ant suoliuko ir dešimtą kartą skambinu Medeinai, tačiau niekas neatsiliepia. Parašiau kelias žinutes, tačiau į jas niekas neatsako ir taip jau trečia diena. Man darosi ne juokais neramu. Medeina susisiekdavo su manimi kiekvieną dieną, o dabar tris paras iš jos negirdėjau jokio žodelio.

Ypatingai, kai man jos taip baisiai reikia.

Ypatingai, kai yra tokia svarbi žinia.

Atsistoju, dirsteliu į suoliuką ir pradedu žingsniuoti į priekį.

Dar kelis kartus mėginu paskambinti Medeinai, tačiau girdžiu tik daug pyptelėjimų užuot jos balsą.

Netrukus tolumoje pastebiu Medeinos devynaukštį ir paspartinu žingsnį. Nežinau kodėl, tačiau bloga nuojauta smelkiasi pro mano drabužius, odą, raumenis... tiesiai į sielą.

Pirmasis dalykas, kurį pastebiu prie įėjimo į namą, tai didžiulė tamsi dėmė netoli durų.

Kraujo dėmė?

Mano akys didelės. Trenkiu sau už tokias mintis. Gal tai kažkas kitas? Gal žmogui sudužo koks burokėlių stiklainis?

Atsargiai apeinu dėmę ant grindinio ir įžengiu į laiptinę.

Visą kelią iki buto kramtau vidinį žandą, kol galiausiai jį prakandu ir kraujas plūsta ant mano liežuvio.

Stoviu prie šimtus kartų matytų durų ir nuspaudžiu durų skambutį. Vieną. Du kartus. Trečią kartą, bet niekas kitoje pusėje netriukšmauja. Net Žvorūna nepribėga prie durų ir neloja.

Atsitraukiu nuo durų ir įtemptai galvoju, ką man daryti toliau. Dabar yra vakaras ir žinojau kad namie turėjo būti bent vienas iš Medeinos netikrų tėvų.

Laiptinėje pradeda aidėti atveriamų durų garsas, vėliau spynos užrakto spragtelėjimas. Pažvelgiu per petį į viršų. Trisdešimtmetis vyras lėtai lipa laiptais žemyn. Jis stabteli išvydęs mane stovint, mėgina apeiti, bet sukaupiu drąsą ir atveriu burną vildamasi, kad mano išsišokimas atsipirks.

–Atsiprašau, ieškau šio buto gyventojų, – parodau į Medeinos namų duris. – Čia gyvenanti mergina yra mano draugė. Kelias dienas mėginu su ja susisiekti, tačiau nepavyksta, o dabar namuose nieko nėra, nors taip neturėtų būti.

Vyras prisimerkia, pažvelgia, kur rodau, tada įsmeigia savo blankias akis į mane.

–Negi negirdėjai? – paklausia kiek sutrikęs.

–Negirdėjau ko? –kirminas ėda mane iš vidaus.

Vyras delsia atsakyti.

–Prieš porą dienų mergina buvo užpulta prie pat durų. Kažkokie jaunuoliai kelis kartus peiliu smeigė jai į krūtinę. Mirė. Iš šio buto. Netgi pranešė per žinias, – ir greitai leidžiasi laiptais žemyn. Aš stoviu sustingusi ir spoksau į duris.

Tai negali būti tikra, tariu mintyse.

Susmunku ant laiptų ir apglėbiu savo kojas. Mano smakras guli ant kelių, o akys stikliniu žvilgsniu spokso į purvinas grindis.

Po kelių minučių laiptinėje pradeda aidėti bateliu kulniukai, bet nesidairau pasižiūrėti, ar kažkas lipa, ar kažkas leidžiasi. Neketinu trauktis iš kelio ir, jeigu reiks, jis pats apeis aplink mane. Neužimu viso praėjimo, kad turėčiau atsistoti ir pasitraukti į šalį.

Juodi, smailūs bateliai atsiduria mano akiratyje.

–Tau nederėtų čia būti, – taria Širšė. – Būti čia yra pavojinga, – lėtu judesiu kilstelėju į viršų savo ašarose skendinčias akis. Mano skruostai drėgni. Jaučiu, kaip mano kelnės šlapios nuo mano skausmo.

–Čia buvo ordinas?

Širšė linkteli. Net ir dabar jos akys yra šaltos ir abejingos. Ji ištiesia savo ranką. Regiu ramiai ant jos delno gulintį buteliuką, kuriame yra kažkoks permatomas baltas skystis. Mano akys greitai mirksi. Mano smegenys intensyviai dirba.

–Andajui nepavyko laiku užkirsti medžiotojams kelią. Čia yra Žvorūnos dvasia. Kai grįšime namo, mes ją paleisime, – ji įteikia man buteliuką. Kiek baugščiai leidžiu pirštams jį apglėbti. – Jie surado ją. Jie suras ir tave. Tu negali ilgiau čia būti, mieloji mano, – Širšė kalba toliau.

–Me... Ji... ne bet kaip mirė. Ji visam... laikui...

Širšė atsitupia prie manęs ir abejomis savo šaltomis rankomis suima mano veidą.

–Norėčiau pasakyti, kad grįžusi namo tu ją sutiksi, tačiau negaliu to padaryti. Ordinas turi jos sielą ir.. nežinau, ar ji yra vis dar gyva. Negaliu rizikuoti tavimi. Mieloji mano, tau čia yra nesaugu. Paklausyk manęs ir grįžk kartu su manimi.

Energingai kratau galvą į šalis. Strykteliu ant kojų ir leidžiuosi žemyn kiek tik galėdama greičiau. Mano mintyse siautėja chaosas, kurį mėginu nuraminti, tačiau skausmas, neviltis ir noras nuskriausti tuos, kurie atėmė iš manęs draugę, degina mane iš vidaus.

Negrįšiu namo, kol nesurasiu tų medžiotojų. Jeigu yra viltis išgelbėti Medeiną, tai ir padarysiu.

Kol gyva viltis, gyva ir Medeina.